Paprasčiausias atsakymas būtų – skiriasi kremų sudėtys, tačiau ar iš tiesų kosmetikos ingredientai yra tokie brangūs, reti ir vertingi, kad kremų kainos galėtų skirtis 10, 30 ar daugiau kartų? (Nepamirštant fakto, kad pagrindinis kremų ir daugelio kosmetikos priemonių ingredientas yra paprasčiausias vanduo, kuris vidutiniškai sudaro nuo 30 iki 60 proc. drėkinamojo kremo sudėties).

Problema slypi tame, kad nėra tokių ingredientų, kurie kremo kainą „išpūstų“ iki 50 eurų ar daugiau. Kosmetikos chemikas ir tinklaraštininkas Perry Romanowski teigia, kad joks kremas nėra vertas daugiau 25 dolerių (20 eurų), o „kosmetikos policininke“ vadinama Paula Beogun pabrėžia, kad kaina retai atitinka priemonių sudėtį, nors būtent ji ir turėtų sudaryti tikrąją produktų vertę.

Nereikia būti specialistu, kad palyginus ingredientų ir kosmetikos priemonių kainas pamatytum neatitikimą. Vidutinio kremo savikaina siekia apie 1–1,5 euro ir jie parduodami už 10–15 eurų, bet yra tokių priemonių, kurių savikaina yra 3 eurai, o kaina siekia 100 eurų. Brangiai mokėdami už kosmetiką mes ne šiaip permokame, tiesiog mokame ne už indelio turinį, o kitas gamintojo išlaidas. Žymi aktorė ar manekenė šypsosi iš kosmetikos reklamos – už tai kažkas moka, bet moka ne paslaptingasis „kažkas“, o mes, pirkėjai. Žinoma, kosmetika yra verslas ir tokios taisyklės yra normalios, bet kiekvienas kosmetikos pirkėjas leisdamas didelę pinigų sumą už kosmetikos priemonę turėtų savęs paklausti: kiek esu pasiryžęs papildomai sumokėti už prekės vardą, indelio grožį, reklamą ir pan.?

Kiekvienas gamintojas pasirenka, kokios kainos produktus jis gamins, ir tai iš karto apibrėžia rinkodaros išlaidas, kurias jis patirs. Brangios kosmetikos gaminimas kelia gamintojui „brangius“ reikalavimus – dizaino, rinkodaros, tyrimų ir naujų ingredientų, technologinių atradimų pan. Viskas reikalauja didelių išlaidų, kurios „išpučia“ priemonių kainas. Situacija būtų geresnė, jei pirkėjai iš garsiausių gamintojų reikalautų aukščiausios priemonių kokybės, bet kol dauguma mano, kad vien kaina atspindi produkto kokybę, brangi kosmetika nebus gera kosmetika.

Brangios kosmetikos gamintojai nuo nebrangios gamintojų skiriasi tuo, kad jie parduoda daugiau nei kosmetikos produktą, jie stengiasi „parduoti“ svajones būti jaunai, gražiai, sėkmingai ir taip išspręsti moterų problemas. Tokią žinutę bando perduoti modeliai ir garsenybės reklamose.

Brangios kosmetikos gamintojai visada skelbia apie naujai atrastus naujus ingredientus ir pažangiausias technologijas. Tačiau tiesa ta, kad labai retai jų atradimai pasižymi tikroviška nauda odai, dažniausiai tiesiog bandoma sužadinti pirkėjų vaizduotę.

Pavyzdžiui „Chanel Precision Sublimage Serum Essential Regenerating Cream“ kremas „su itin tyru, itin galingu ingredientu“, kuris yra paprasta vanilė – geras ingredientas, brangokas, bet ar vertas 314 eurų už indelį, kuris net neišsaugos antioksidacinių ingrediento savybių? O gal norėtumėte išbandyti kremą su auksu ar platina? Nėra jokių įrodymų, kad šios medžiagos yra vertingos odai , bet jų kainos „solidžios“: „Chantecaille Nano Gold Energizing Cream“ kremas su auksu – 350 eurai ar „La Prairie Cellular Cream Platinum Rare“ kremas su platina – 837 eurai.

Brangiausiu kremu daugelyje interneto šaltinių tituluojamas „Creme De La Mer Ultrarich Cream“ reklamuojamas įsimenančia istorija: kremas buvo suformuluotas NASA kosmoso fiziko Maxo Hubero ir skirtas gydyti žaizdas bei nudegimus. Kremui naudojama tam tikra dumblių rūšis, kuri, pasak augalų biologės profesorės Susan Brawley, „nėra reta ar brangi“. Reiktų pasakyti, kad dumbliai iš tiesų vertingi odai ingredientai, bet ar verti 1677 eurų? Tiesa, tiek kainuoja beveik 500 g kremo, tad faktiškai, šis kremas nėra brangiausias pasaulyje.

Tiesa ta, kad didžiausi dermatologiniai atradimai, susiję su odos saugojimu ir jaunystės puoselėjimu, yra prieinami visiems gamintojams – tai UV filtrai, antioksidantai, vitaminai, drėkinamosios ir maitinamosios medžiagos. Tokių ingredientų kaina nėra didelė, tad ir gerų kremų už nedidelę kainą tikrai galima rasti.