Kas septinto vyro gyvybę nusinešusio karo padariniai: moterys pasikeitė neatpažįstamai

Pirmasis pasaulinis karas visiems laikams pakeitė pasaulį ir žmonių gyvenimą, jame žuvo milijonai ir buvo perbraižytos valstybių sienos. Tačiau retai prisimenama, kad karas sukėlė revoliuciją mados pasaulyje.

Iki 1914 metų jau buvo pradėta kalbėti apie feminizmą, tačiau sąlygų šias idėjas realizuoti nebuvo. Vyrai dar tvirtai kontroliavo visas gyvenimo sritis, įskaitant ir moterų stilių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs kas septinto vyro gyvybę, situaciją pakeitė kardinaliai.

„Po karo mada pasikeičia revoliuciškai. Iki to laiko moterys nešiojo korsetus, jos buvo labai trapios. Feminizmas atsisako korsetų ir moterys bent jau pradeda diskutuoti apie savo padėtį visuomenėje ir tuo pačiu pradeda keisti kostiumą.

Jos pačios tampa savo kostiumo, aprangos kūrėjomis. Dar karo metu jos dirba, išlaiko šeimas ir tai suteikia ekonominę laisvę, pilnavertiškumą ir atsakomybę. Karo metu jos pradeda dėvėti specialius ir funkcionalius rūbus: kelnes, kombinezonus, kurie anksčiau buvo tik vyrų rūbai. Ir po karo jos jų neatsisakė, po truputį tai skverbėsi į jų gyvenimą“, – pasakoja menotyrininkė Taira Žilinskienė.

Pašnekovė priduria, kad pokyčius paskatino jau prieš karą prasidėjusi masinė rūbų gamyba. Iš pradžių masiškai gamintos karinės uniformos, tačiau neilgai trukus pereita prie masinės visų kitų drabužių gamybos, todėl jie labai smarkiai atpigo ir gražūs rūbai tapo prieinami ne tik aukštuomenei, bet ir daugumai paprastų žmonių.

Mados revoliucija neaplenkia ir Lietuvos, nes 1918 metais, išsilaisvinus iš Rusijos priespaudos, visa šalis atsigręžia į vakarus. Žingsnis po žingsnio Lietuva modernėja ir tampa Europos valstybe, perima tendencijas vyraujančias Prancūzijoje, Britanijoje, tame tarpe iš ten skolinamės ir mados idėjas, dėl kurių visas pasaulis eina iš proto.

„Visa Lietuvos ekonomika buvo atvira pasauliui, klestėjo importas, eksportas, statėsi pastatai. Formavosi Europinė kultūra, bet formavomės ganėtinai naujai. Nes iki to laiko neturėjome inteligentijos ir ta inteligentija kūrėsi remdamiesi tuo, kas vyko Europoje. Moterys buvo baigę mokslus užsienyje ir atsiveždavo visas naujausias mintis, idėjas, tai kas vyksta pasaulyje, Europoje, jos buvo išsilavinusios moterys. Ir jos rengėsi madingai“, – sako T. Žilinskienė.

Moterys tampa berniūkščiais

Puikiai tuometines tarpukario moterų madas apibūdino poetas Kazys Binkis 1927 metais parašytame eilėraštyje „Mados“.

„Štai iš miesto Marijona/Grįžo su striuku sijonu,/Ir mergaites viso kaimo/ Sušaukė skubiai į seimą,/ Įsirėmus sau į šoną,/Taip kalbėjo Marijona:/„Draugės, mes ilgai kentėjom,/Ilgus drabužius dėvėjom,/ Ir skaroms aprišę ausis/ Vilkome kasas ilgiausias.../ Buvome ligšiolai paikos./ Bet dabar atėjo laikas/ Pasirodyt, ką mes galim!/ Nebsiraišiokim skarelėm!/ Kirpkim kasą nuo pakaušio/ Ir vaikščiokim pasišiaušę!/ O kad vaizdas būt malonus, –/ Kirpkime perpus sijonus!/ Su ilgais sijonais bėda:/ Medžiagos jie daug suėda./ Štai, kad ir Pranciškaus Onai, –/ Bus iš vieno du sijonai./ Mat, mada išėjo nauja/ Ir iš mūsų reikalauja,/ Kad kožna mergaitė ščyra,/ Būtų panaši į vyrą./ Nes tarp moterų ir vyrų/ Jau dabar lygybė yra...“, – tada rašė K. Binkis.

T. Žilinskienė teigia, kad didžiausi pokyčiai įvykę tarpukariu būtent ir buvo gerokai sutrumpėję moters plaukai ir sijonas, taip pat atveriama nugara ir krūtinė. Trumpai kirpti plaukus grynai praktiniais sumetimais pradėta dar karo metais, o po karo tai tapo pasauline mada.

„Pirmoji labai aiški genetinės pakraipos mada siejama su Coco Chanel vardu, ji tampa pagrindine ikona, idėjų skleidėja. Moters kūnas pavirto stačiakampiu, su talija nusileidžiančia ant klubų. Ir ta mada dėl savo labai didelio paprastumo labai greitai pasklinda po visą pasaulį. Nes labai nesunku tuos rūbus pasigaminti namuose, reikėjo turėti tik siuvimo mašiną ir šiokias tokias žinias apie rūbų konstravimą“, – aiškina T. Žilinskienė.

Coco Chanel pati pradėjo dėvėti vyriškus megztinius, dryžuotas jūreiviškas palaidines, o jos pavyzdžiu pasekė viso pasaulio moterys. Į užmarštį nukeliavo korsetai, pūsti sijonai ir kitos judėjimo laisvę varžančios aprangos detalės, išpopuliarėjo iškirptės, ant kaklo užkabinti perlų vėriniai, o sijonai nedengė kelių. Pati C. Chanel sakė, kad svarbiausia tai, kad „į automobilį lipanti moteris nesuplėšytų siūlių“.

Victoro Margueritte 1922 pasirodęs romanas La garconne (berniūkštis – liet.) tapo įkvėpimu moterims. Pagrindinė romano herojė išsiaiškinusi apie sužadėtinio neištikimybę pradeda siekti laisvės ir bando tapti savarankiška moterimi, rengiasi kaip berniūkštis ir turi kelis seksualinius partnerius. Nors tuo metu šis romanas buvo skandalingas, moterims toks gyvenimo būdas tapo siekiamybe, jis simbolizavo išsilaisvinimą, todėl Coco Chanel įkvėpta mada buvo pavadinta būtent „La garconne“.

Viena iš neatsiejamų „La garconne“ įvaizdžio dalių tapo rankinukas, pudrinė su veidrodėliu. Sutrumpėjus sijonui prireikė kojinių, kurios iš pradžių buvo juodos, tačiau vėliau atsirado iš šviesesnių spalvų. Pradėta ryškiai raudonai dažytis lūpas, pudruoti veidą, paryškinti akis. Ilgaaulius batus pakeitė nedideli bateliai su vienu arba dviem dirželiais.

Be to, svarbia įvaizdžio detale tapo cigaretė, net Lietuvoje pradėti gaminti moterims skirti papirosai „Meilutė“. Be abejo, tapo priimtina moterims lankytis vakarėliuose, vartoti alkoholį, vairuoti, paprastai tariant, daryti viską, ką iki tol viešai galėjo tik vyrai.

Lietuva niekuo neatsilieka nuo viso pasaulio. Pradedami leisti žurnalai moterims, kur dėmesys skiriamas ir madai.

„Jau net 1921 metais žurnalas „Moteris“ parašė, kaip turi atrodyti pavyzdinis rūbas pagal Niujorke išstatytą parodą. Kokia turi būti dekoltė, koks sijonas. Man teko kalbinti amžinatilsį kostiumologę Mariją Matušakaite, ji sakė, kad Lietuvos ponios buvo labai madingos“, – sako T. Žilinskienė.

Mados teismas

Be abejo, bet kokie pokyčiai visuomenėje iššaukia diskusijas ir pasipiktinimą, todėl nieko keisto, kad įvykusi mados revoliucija susilaukė daug nepasitenkinimo.

„Diskusijas iššaukia gal ne tiek mada, kiek pasikeitęs moters kūnas. Moterys labai stipriai sulieknėja. Buvo sakyta, kad taip yra dėl fizinio darbo, bet atsiranda ir specialios mankštos moterims, dietos. Medikai pergyvena dėl visų tų dalykų“, – sako T. Žilinskienė.

Pasak pašnekovės, buvo piktinamasi ir dėl to, kad mada yra nelietuviška, buvo rekomenduojama atsižvelgti į tautines madas. Tiesa, T. Žilinskienė priduria, kad ir tautinis kostiumas tarpukario Lietuvoje nebuvo užmirštas, o net atvirkščiai, jis beveik prilygo vakarinei suknelei. Juo pasipuošusios moterys drąsiai galėjo eiti į diplomatų priėmimus ar kitokias šventes.

Visą pasipiktinimo bangą vainikavo trečiojo dešimtmečio pabaigoje įvykęs Mados teismas. Tai buvo viešas madų aptarimas Vytauto Didžiojo universitete, į kurį susirinko daugybė žmonių, o didžiausi šalies dienraščiai smulkiai aprašė kiekvieną diskusijos detalę.

Skambėjo kaltinimai, kad trumpi sijonai, gilios iškirptės ir dažytos lūpos žadina nepadorius vyrų jausmus, o trumpai kirpti plaukai daro moteris vyriškomis. Taip pat buvo teigiama, kad moterys nebesirūpina šeima, švaisto pinigus rūbams ir elgiasi nepadoriai.

Teismas nusprendė, kad trumpai besikerpančios moterys nupliks, berankoviai marškiniai yra nehigieniška, o nauja mada – neestetiška ir eksploatuojanti moterų silpnybes.

„Bet mada yra toks reiškinys, kad kai ji pradeda skleistis, tu gali kiek nori ją kritikuoti, bet žmogus tą pasirenka savo noru ir tu jo nesulaikysi“, – mados teismą reziumuoja T. Žilinskienė.

Menotyrininkė pabrėžė, kad nuolat buvo kalbų apie tai, jog moters pareiga yra rūpintis šeima ir vaikais, o ne savo išvaizda, tačiau laisvoje Lietuvos visuomenėje šios kalbos ir liko kalbomis.

Holivudo seksualumas

Ketvirtajame dešimtmetyje „La garconne“ revoliucija išsikvėpė, o moterys pradėjo dairytis į Holivudą. Jos ėjo į filmus, kuriose grožėjosi seksualiomis amerikietėmis ir pačios pradėjo rengtis kaip jos. Vietoje berniukiško įvaizdžio vėl grįžta moteriškumas ir švelnumas.

„Liemuo sugrįžta į natūralią vietą, jis suveržiamas elastiniais diržais ir susidaro dviejų trikampių, X formos klasikinis moters siluetas. Pasikeičia moters grožio idealas, ji išlieka labai liekna, bet plaukai tampa šiek tiek ilgesni, šviesūs, garbanoti, juos šviesinant specialiu skysčiu, atsiranda ilgalaikis šukavimas garais ir vėl moterys kankinasi, spaudžia liemenį“, – pasakoja T. Žilinskienė.

Taip pat išpopuliarėja skrybėlės, jos būna įvairaus dydžio, plokščios ir nedidelės, papuoštos vainikėliais ar gėlytėmis.

Tuomet žurnale „Moteris ir pasaulis“ atsiranda skiltis mada ir kiekviename numeryje aprašoma kaip turi atrodyti moteris ir kokios yra naujausios Holivudo tendencijos.

„Iš neseniai taip madno pusiau berniuko moteris pasikeitė į žavingą, silpną angelą su lokanais ant galvos. Jau nematyti tų išmargintų, nuskustų kaklų, dabar iš po skrybėlės matyti ar mažytis mazgelis, ar ligi ausų siekiantis valiukas, o priešaky lokanai ir prie skruostų lokanai, o užpakaly, pakaušyje mažytė skrybėlaitė iš blizgančio šiauduko su mažu gėlyčių ar lapelių vainikėliu ir aplink banguojantis vualius…“, – rašoma žurnale „Moteris ir pasaulis“.

1938 m. laikraštis „Diena“ paskelbė, kad vidutiniškai lietuvaitės per metus nusiperka keturias sukneles, vieną apsiaustą, keturias skrybėles, tris poras avalynės ir išleisdavo 36 litus parfumerijai.