Prieš šešerius metus dabar 37-erių Kelly buvo diagnozuotas auglys. Pasak medikų, vos per šešis mėnesius ji galėjo apakti ar net mirti. Augliui pašalinti prireikė penkias su puse valandos trukusios operacijos, paskui dar trejų metų – po operacijos atsigauti.
Kelly tvirtina, kad niekada nepamirš, kokia silpna jautėsi po gyvybę išgelbėjusios operacijos. „Atrodė, kad visos jėgos mane apleido, – prisimena moteris. – Norėjau užmerkti akis ir amžiams išnykti“.
Ryškūs prisiminimai Kelly aplankė po to, kai garsi Jungtinės Karalystės televizijos žvaigždė Tara Palmer-Tomkinson leidiniui „Mail on Saturday“ papasakojo apie tai, kaip jai buvo diagnozuotas smegenų auglys. Abiem atvejais augliai buvo lygiai toje pačioje vietoje. 44 metų garsenybė sakė, kad diagnozę išgirdo po „aštuoniolikos prastos savijautos mėnesių“.
Abi moterys turėjo auglius hipofizėje – žirnio dydžio organe, kuris padeda gaminti įvairius organizmo funkcionavimui – pavyzdžiui, medžiagų apykaitai, moterų menstruaciniam ciklui, taip pat kraujo spaudimui ir cukraus kiekiui kraujyje reguliuoti – būtinus hormonus.
Tai gana retas atvejis: maždaug vienas iš dešimties iš kasmet Jungtinėje Karalystėje diagnozuojamų 16 tūkstančių smegenų auglių išsivysto hipofizėje.
Šie augliai dažniausiai auga lėtai, yra maži ir paprastai būna gėrybiniai, kaip buvo ir Taros bei Kelly atvejais. Vis dėlto, jeigu Tarai operacijos nereikėjo, tai Kelly gydymas buvo drastiškas, be to, ji tapo priklausoma nuo medikamentų, kurie palaiko reikiamą hormonų pusiausvyrą.
Smegenų augliai nusineša daugiau suaugusių žmonių iki keturiasdešimties metų gyvybių nei bet kuris kitas vėžys, ir daugiau moterų iki 35 metų nei krūties vėžys, – sako Smegenų auglių tyrimų centro vadovė Sue Farrington Smith. – Tačiau vos vienas procentas visų vėžio tyrimams skirtų lėšų atitenka šiai baisiai ligai“.
Ekspertų teigimu, būtina skubiai atlikti tyrimą, kuris gali nustatyti smegenų auglio nulemtus pakitimus kraujyje, dėl ko galima būtų anksčiau nustatyti diagnozę ir taip palengvinti pasekmes.
Kelly auglys buvo aptiktas 2008 metų lapkritį ir tuo metu jau buvo išplitęs. Buvusi Anglijos plaukikė buvo ką tik spėjusi ištekėti. Ji su vyru Kevanu susipažino dirbdami toje pačioje laivybos agentūroje Portsmute.
„Aš buvau laivybos tarnautoja, o Kevanas vadovavo sandėliui. Ir dabar dar dirba tą patį. Gyvenimas išties buvo geras“, – prisimena moteris.
Kitaip nei Tara, Kelly neprisimena nuovargio iki diagnozės. Tačiau ji pasakojo paskutinius dvejus metus kentėjusi „siaubingus galvos skausmus“, be to, teko tris kartus keisti akinius.
„Supratau, kad žiūriu į kompiuterį prisimerkusi, tačiau ir galvos skausmus, ir regėjimo problemas nurašiau darbui, kurį atlikdavau žiūrėdama į kompiuterį“, – toliau pasakoja Kelly, tada dar nežinojusi, kad iš tikrųjų jos regos nervą spaudė auglys.
Smegenų auglių tyrimų centro Tyrimų skyriaus direktorius Kieranas Breenas teigia, kad nieko nuostabaus, kad toks pats auglys dvi moteris paveikė skirtingai. „Nėra dviejų vienodus simptomus turinčių žmonių. Yra mažiausiai 120 skirtingų tipų, priklausomai nuo to, iš kurių ląstelių augliai išsivystė, – aiškina specialistas. – Tačiau simptomai skiriasi net ir tada, kai auglys išsivysto iš tų pačių ląstelių. Tai priklauso nuo tikslios auglio pozicijos ir jo dydžio, taip pat žmogaus amžiaus, sveikatos ir genetikos“.
Kelly sunerimo tada, kai dingo jos menstruacijos. Nors Kevanas buvo pasidaręs vazektomiją, ji dėl atsargumo pasidarė du nėštumo testus, bet abu buvo neigiami. Tada moteris nusprendė nueiti pas savo šeimos gydytoją.
Kelly, kaip ir Tara Palmer-Tomkinson, turėjo auglį, kuris vadinamas prolaktinoma. Šis navikas skatina prolaktino hormono išsiskyrimą, kuris be kita ko stimuliuoja krūties pieno gamybą (normaliai tai vyksta nėštumo metu). Kitas simptomas – menstruacijų išnykimas.
Išgirdusi diagnozę Kelly patyrė siaubingą šoką, nors medikai ramino, kad darinys yra gėrybinis. Gydytojai auglį vadino „atauga“.
„Prisimenu, kad galvojau, gerai tuomet – galiu priimti viską, kas man tik bus duota“, – toliau dalijasi prisiminimais Kelly. Tačiau netrukus jai buvo pasakyta, kad medikamentais gydyti auglį jau per vėlu, ir jeigu nesiryš operacijai, per šešis mėnesius gali apakti, nes auglys pažeis jos regos nervą. Gydytojai taip pat neatmetė mirties tikimybės – hormonų veiklos sutrikdymas galėjo stipriai paveikti širdį.
Smegenų augliai klastingi dar ir tuo, kad nėra aiškios takoskyros tarp gėrybinių ir piktybinių ataugų.
„Diagnozės metu gali būti sunku prognozuoti, auglys yra gėrybinis ar piktybinis, – komentuoja dr. K. Breenas. – Ankstyvai diagnozei nustatyti būtinas kraujo testas. Taip pat reikia daugiau vaistų. Pagrindinė sėkmingo krūties vėžio gydymo dalis – daug prieinamų medikamentų. Jų yra daugiau nei dešimties pavadinimų. Palyginimui, smegenų augliams gydyti tėra dveji vaistai, iš kurių tik vieneri naudojami reguliariai“.
Specialistas atkreipia dėmesį, kad pagrindinė problema yra medikamentų patekimas į smegenis per kraujo barjerą. Kraujagyslių tinklas, kurio paskirtis apsaugoti smegenis nuo potencialiai pavojingų medžiagų, blokuoja visas būtinas maistines medžiagas, neleisdamas joms pasiekti smegenų.
Bet kokiu atveju, Kelly auglys buvo pernelyg išsiplėtęs, kad būtų galima bandyti jį gydyti medikamentais, todėl praėjus trims savaitėms po magnetinio rezonanso tyrimo jai buvo atlikta operacija, kurios metus pašalintas auglys ir visa hipofizė.
Po to laukė sunkios dienos ir savaitės. Ją kankino baisus troškulys – tai rimtų hipofizės auglių žinomos komplikacijos padarinys, vadinamas necukriniu diabetu (lot. diabetes insipidus), kai inkstai nesugeba išlaikyti vandens ir prasideda intensyvi dehidratacija.
„Mane taip troškino, kad būčiau gėrusi nuo grindų. Tačiau kiekvieną kartą vos pajudinus galvą siaubingai pykino“, – baisias pirmąsias dienas po operacijos prisimena Kelly. Nepadėjo net ir tai, kad po kelių „puikios priežiūros“ dienų ligoninėje ji buvo išleista namo. Ji maldavo palikti ją ligoninėje, nes negalėjo net pastovėti.
Moteris prastai jautėsi ilgus trejus metus, kol palaipsniui su hormonų specialistų pagalba ėmė sveikti. Kadangi buvo pašalinta hipofizė, Kelly organizmas gamino labai nedidelį kiekį gyvybiškai svarbių hormonų. Pirmaisiais metais po operacijos jai buvo taikoma pakaitinė hormonų terapija, mat normaliai hipofizė padeda organizmui gaminti estrogeną ir progesteroną. Deja, ji ne padėjo, o sukėlė „nepakeliamas“ karščio bangas.
Ji vis dar kiekvieną dieną vartoja hidrokortizoną, kuris svarbus cukraus kiekio reguliavimui kraujyje, kraujo spaudimui ir medžiagų apykaitai. Taip pat Kelly taikoma skydliaukės pakaitinė terapija, nes jos organizmas nebegamina tiroksino – hormono, reguliuojančio svorį ir energijos lygį.
Dėl to po operacijos jai teko kovoti su antsvoriu – priaugo net 25 kilogramus, tačiau dabar grįžo prie sau įprasto 70 kilogramų svorio (jos ūgis 177 centimetrai).
„Buvau gyva ir jaučiau fantastišką Kevano palaikymą. Vis dėlto, nesijaučiau labai gerai“, – neslepia ji. O kai pagaliau pasijuto geriau, pradėjo treniruotis kartu su savo seserimi Katy Sexton, kuri yra buvusi olimpinė plaukikė ir asmeninė trenerė.
„Pagaliau pasijaučiau tokia patenkinta, kad operacija išgelbėjo mano gyvybę. Ir kaip man pasisekė, kad turėjau šansą vėl pasijusti tikrai gerai. Kartkartėmis sau pagalvoju, „Kas, jeigu jis vėl sugrįš?“ Tačiau auglys, kurį turėjau, auga lėtai. Greičiausiai turėjau jį dar nuo vaikystės, – samprotauja Kelly. – Reguliariai tikrinuosi sveikatą, todėl medikai pastebėtų dar toje stadijoje, kai auglį galima gydyti medikamentais“.
Kelly tvirtina suprantanti, kodėl Tara apibūdino savo jausmus, kuriuos sukėlė žinia, kad pavyks įveikti galvos auglį, taip, tarsi „braučiausi pro debesis“.
„Taip pat jaučiamės visi mes. Viso to įveikimas suteikė man kitokį požiūrį, didesnę aistrą gyvenimui. Iš tikrųjų, džiaugiuosi, kad man visa tai nutiko“, – reziumuoja galvos auglį turėjusi moteris.
