Vestuvinių suknelių istoriją tyrinėjusi VDA Kostiumo katedros magistrantė Mažena Giedrytė apgailestauja, kad šiais laikais nuotakos rūbas tapęs dar vienu vienkartiniu drabužiu, kuriuo vieną dieną pasipuošiama, o kitą dieną jį jau bandoma parduoti arba tiesiog grąžinti į nuomos punktą.
„Mūsų močiutės kiekvieną drabužį labai vertindavo ir brangindavo, nes neturėdavo pasirinkimo, neretai vestuvines sukneles tekdavo siūtis pačioms, į jas sudėdavo labai daug emocijų, o paskui sukneles stengdavosi perduoti iš kartos į kartą“, – kalba M. Giedrytė.
Madą padiktavo karalienė
Pašnekovė pasakoja, kad nors baltos spalvos vestuvinės suknelės aptinkamos jau nuo XV a. (1406 m. karalienė Philippa tekėdama vilkėjo balto šilko tuniką su apsiaustu, o šimtmečiu vėliau – 1559 m. per pirmąsias vestuves Škotijos karalienė Marija Stiuart pasipuošė balta suknele), tačiau oficialiai baltos spalvos vestuvinės suknelės atsiradimas datuojamas 1840 m., kai Anglijos karalienė Viktorija ištekėjo už princo Alberto pasirinkusi baltą apdarą.
„Stulbinanti jos suknelė taip sužavėjo visuomenės damas, kad vėliau nuotakos vis dažniau rinkdavosi būtent baltą spalvą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad karalienės Viktorijos suknelė buvo ypatinga ne tik dėl savo spalvos. Karalienė suknelei rinkosi vien vietinius audinius, o pagrindiniu pageidavimu tapo gausus suknelės dekoravimas nėriniais, tokiu būdu norėta atkreipti dėmesį į vietinių gamintojų kuriamus nėrinius, skatinti jų pirkimą ir naudojimą. Beje, ceremonijos metu ji buvo be karūnos, galvą puošė vien apelsinų žiedų šakelės“, – istoriją pasakoja M. Giedrytė.
Moderniame pasaulyje priimta teigti, kad balta spalva simbolizuoja nekaltybę, lengvumą, švelnumą ir tyrumą, tačiau, pašnekovės teigimu, tokia iki šiol išsaugota simbolinė reikšmė atsirado tik 1849 m., kai apie tai parašė pirmasis moterų žurnalas „Godey’s Lady’s Book“.
„Tai stipriai paskatino nuotakas savo simpatijas atiduoti šviesių, prabangių atspalvių suknelėms. Įdomu ir tai, kad balta tapo švarumo simboliu ir dėl to, kad išlaikyti baltą spalvą neišteptą buvo išties sunku. Baltos suknelės tapo tam tikra relikvija, kuri buvo saugoma kaip didžiausias turtas.
Taip pat balta spalva tapo prabangos ženklu, kadangi nebuvo paprasta gauti gražaus balto audinio, ne kiekviena nuotaka galėjo sau tai leisti. Baltos suknelės pasirinkimas, o tiksliau išgalėjimas ja pasipuošti tapo dar viena galimybe išryškinti skirtumus tarp socialinių sluoksnių“, – kalba M. Giedrytė.
Vestuvinę suknelę vilkėdavo ne vieną kartą
Pašnekovė pasakoja, kad prieš atsirandant Viktorijos suknelei balta spalva ilgą laiką nebuvo priimama kaip puošni, ji labiau tikdavo apatiniams drabužiams, šios spalvos drabužius vilkėdavo viduriniosios ar žemesniosios klasės žmonės, o kai kur balta spalva laikyta netgi tabu, mat ji buvo priimama kaip gedulo spalva, dėl to baltai vestuvių dieną niekas nesirengdavo.
Aukštuomenės moterys tekėdamos stengdavosi būti kiek įmanoma puošnesnės, populiariausi buvo raštuoti audiniai, su auksiniais siuvinėjimais, dekoruoti karoliukais, gėlių motyvais ar pan., spalvos – tamsiai mėlyna, vyšninė ar tamsiai žalia. Nebuvo jokių spalvų apribojimų, diktuojamas buvo tik suknelės stilius, kuris priklausė nuo atitinkamo laikmečio mados.
Anot M. Giedrytės, įprastas reiškinys – juodą suknelę vilkinti nuotaka. „Kai kuriose šalyse buvo vengiama tam tikrų spalvų, priklausomai nuo tuomet vyraujančių papročių, o kartais netgi prietarų. Tamsios spalvos buvo populiarios ne tik dėl jų išgaunamo solidaus, prabangaus įspūdžio, tačiau ir dėl labai žmogiškų priežasčių – praktiškumo, juk ant tamsių audinių sunkiai pastebimos dėmės. Populiarumu išsiskyrė mėlyna spalva, kuri asocijavosi ne tik su prabanga, kilnumu, bet ir skaistumu, mėlyna spalva – Švenčiausios Mergelės Marijos spalva.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad suknelės, kurias nuotakos vilkėdavo per savo vestuves, nebuvo skirtos vien tik šiai ceremonijai. Jos rinkosi geriausią, gražiausią iš turimų suknelių“, – pasakoja ji ir atskleidžia, kad pati karalienė Viktorija vėliau dar ne kartą vilkėjo savo vestuvinę suknelę, naudojo jos detales kitoms suknelėms.
Trumpa istorija
Trumpai aptardama mados istoriją pašnekovė pamini viduramžius, kai nuotakos rinkdavosi gan ryškias spalvas, puošdavosi kailiais, populiarus buvo šilkas, velvetas. „Pasitaikydavo, kad nuotakos vilkėdavo tamsias sukneles, skirtingų spalvų, raštuotas ar įvairiai dekoruotas. Viskas priklausė nuo kultūrinės aplinkos, šeimos statuso ar paprasčiausiai finansinių galimybių“, – kalba M. Giedrytė.
Dėmesį prikaustytų Renesanso apdarai Ispanijoje, Prancūzijoje bei Anglijoje, rokoko suknelės. „Tiems laikams būdingos labai įspūdingos sijonų formos, su prisegamais karkasais ir keliais sijonų sluoksniais. Taip pat neįmanoma nepastebėti neįprastų, pompastiškų šukuosenų, galvos apdangalų bei perukų“, – akcentuoja pašnekovė.
Romantizme ir Bydermejeryje (1820–1840 m.) galima aptikti baltų vestuvinių suknelių, o XIX a. pabaigoje matoma nemažai pūstų sijonų siluetų, kurie turi panašumo į esamų dienų princesiškas sukneles.
Bene didžiausias pokytis, pašnekovės teigimu, įvyko XX a. pradžioje, kai moterys panoro išsilaisvinti iš korsetų, pasijonių ir kitų pridėtinių detalių: „Išpopuliarėjo laisvo stiliaus suknelės, nevaržomos korsetais, berniukiškas siluetas. Moterys rinkosi lengvus audinius, norėjo, kad medžiaga būtų lyg lengvas rūkas, dengiantis kūną.“
Šeštajame dešimtmetyje vėl grįžtama prie moteriškos figūros išryškinimo, pabrėžiama liemens linija, madingas platėjantis sijonas. Dar vėliau, septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose, paaukštinami pečiai, madingos ilgesnės suknelių rankovės, pūsti petukai.
Vestuvinė suknelė skirtingose kultūrose
Anot pašnekovės, stereotipinės baltos vestuvinės suknelės populiarumas savo aukštumas pasiekė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir gan greitai išplito Europoje. Tačiau Rytų kultūroje jos vis dar varžosi su tradiciniais tautiniais drabužiais ir jų spalvomis.
„Rytų kultūrose svarbi veido ir kūno puošyba, dominuoja ryškios spalvos. Pavyzdžiui, Japonijoje tradicinė vestuvių spalva – balta. Ji simbolizuoja naują pradžią, naujos šeimos atsiradimą. Nuotakos aprengimas tradiciniu kimono svarbi ritualo dalis, kuri užima pakankamai daug laiko.
Kinijoje dominuoja raudona spalva, ji naudojama ne tik aprangoje, bet ir dekoro elementuose, ši spalva simbolizuoja meilę ir gerovę. Kita naudojama spalva – balta. Kinų tradicinė vestuvinė apranga visame pasaulyje garsėja ne vien savo ryškumu, giliomis tradicijomis, bet ir specifiniais dekoro elementais, gausiu siuvinėjimu auksiniais arba sidabriniais siūlais“, – aptaria M. Giedrytė ir vardija kitų kultūrų tradicijas.
Indijoje, anot jos, dominuoja raudona spalva, tačiau kartais nuotakos renkasi ir kitų atspalvių audinius, svarbu, kad tai būtų tradicinis saris, kurio pasirinkimą lemia nuotakos regiono tradicijos.
Turkijoje tradicine taip pat laikoma raudona spalva, labai svarbu, kad apdaras būtų gausiai dekoruojamas. Vestuvinė apranga pagal tradicijas yra pirma puošni jaunos moters garderobe. Naudojami audiniai – tafta, satinas, brokatas, šilkas. Vestuvinio kostiumo tradicijos, puošyba bei kirpimas ar atspalviai taip pat yra stipriai susiję su regiono kultūra.
M. Giedrytė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje nėra susikūrusių stiprių tik mūsų kultūrai būdingų vestuvinės aprangos tradicijų. Iki baltos vestuvinės suknelės atsiradimo Lietuvos moterys puošdavosi gražiausiomis iš turimų suknelių, o pagrindinis akcentas – baltas nuometas. Suknelės būdavo raštuotos, skirtingų spalvų, margintos tradiciniais nuotakos krašto raštais. Kurį laiką gan populiaru buvo tuoktis su tautiniais drabužiais.
Šiuolaikinės princesės
Anot pašnekovės, dabar nėra konkrečių nurodymų, kaip nuotakos turi atrodyti. Žvelgiant paprastai, visos suknelės atrodo pūstos, ilgos ir niekuo nesiskiria, o nereta nuotakos renkasi senuosius laikus primenančias princesiškas sukneles, vadinamuosius „tortus“.
„Toks įvaizdis primena karalienes, damas iš aukštuomenės. Visa mada eina ratu ir galima pastebėti, kad tai, kas buvo išėję, grįžta atgal, – sako M. Giedrytė. – Garsūs mados namai kasmet pristato vis naujas kolekcijas, pateikdami gan konkrečius rėmus, į kuriuos lygiuojasi visa vestuvinių suknelių pramonė. Pavyzdžiui, šiais metais akcentuojamas sijonų sluoksniškumas, tradicinis ilgis, gėlių aplikacijos, lengvi audiniai, gilios iškirptės. Tarp madingų naujienų šiais metais puikuojasi kelnės ir ekstremalus audinių peršviečiamumas.“
Kalbant apie vestuvinių suknelių audinius, nuo seno madingas šilkas, atlasas, tačiau vis dažniau renkamasi jų pakaitalus. „Tai dirbtinės, sintetinės medžiagos, kurios išlaiko tas pačias vaizdines savybes, tik tiek, kad jų sudėtis ir net kaina kitokia. Šiuo metu labai mėgiamas tiulis, kuris ankstesniais laikais nebuvo traktuojamas kaip puošnus audinys“, – dėsto M. Giedrytė.
Bijodavo, kad nepabėgtų jaunikis
Vargu ar šių laikų nuotaka, rinkdamasi iki šiol madingą nuometą, žino, kad kai kurios kultūros šį atributą naudojo kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių.
„Šią papročio atsiradimo interpretaciją galima priskirti prie vestuvinių prietarų, tarsi nuometas turėtų saugoti nuo visokio blogio. Tiek skirtingos religijos, tiek šalys vienodai prisibijojo piktųjų dvasių. Be to, nuometas buvo naudojamas ir antikoje, Graikijoje puošdavosi geltonos spalvos nuometais o Romoje – raudonas. Galima teigti, kad jo atsiradimas buvo gerokai ankstesnis nei vestuvinės suknelės“, – kalba pašnekovė.
Kita nuometo paskirtis dabar atrodytų kiek juokingai. „Pirminė nuometo paskirtis – uždengti nuotaką. Jaunosios būdavo dengiamos standžiu sluoksniu, kad būtų sunkiai įžiūrimos. Pasakojama, kad nuotakų šeimos bijodavo, jog pamatęs nuotaką jaunikis gali išsigąsti ir pabėgti, tad jos iki pat altoriaus eidavo užsidengusios ir tik oficialiai susituokus, kai jau nebebūdavo kur trauktis, nuometas būdavo atidengiamas“, – pasakoja M. Giedrytė.
Pasak jos, šiais laikais nuotakos taip pat mielai renkasi nuometą, tačiau dažnai jis minimalizuotas, pavyzdžiui, vietoj žemę šluojančio aksesuaro į plaukus įsegama lengva gėlė ar tiulio juostelė.
Įdomi ir madingųjų keliaraiščių atsiradimo istorija. „Viskas prasidėjo nuo to, kad merginos, norėdamos gauti šiek tiek nuotakos sėkmės, išsiburti sau greitą santuoką, vos nuotakai išėjus iš bažnyčios, pribėgdavo prie jos ir stengdavosi atplėšti suknelės gabaliuką. Kalbama, kad pasitaikydavo kurioziškų situacijų, kai nuotakos likdavo stipriai apiplėšytos. Dėl to ir atsirado paprotys mesti keliaraiščius ir puokštes“, – juokiasi pašnekovė.
