Andrejus Metelskis – gydytojas pediatras, paauglių psichoterapeutas, seksologas. Geštalto terapijos praktikas, INTC centro sertifikuotas treneris. Psichoterapeutu A. Metelskis dirba jau 20 metų.
Kova su kilogramų pertekliumi vyksta visuose frontuose, o žmonija šioje nelygioje kovoje pralaimi, nes su problema kovoja, o juk kovoti nereikia. Kodėl? Į šį klausimą bando atsakyti Andrejus Metelskis – gydytojas pediatras, paauglių psichoterapeutas, seksologas. Geštalto terapijos praktikas, INTC centro sertifikuotas treneris. Psichoterapeutu A. Metelskis dirba jau 20 metų.
Kur slypi dietų populiarumo raktas? Žmonės nenori nieko daryti patys. Jie tingi galvoti, suvokti problemą, su kuria susiduria. Paprasčiau kreiptis į autoritetą, kuris paims už rankutės ir nuves į „šviesią ateitį“. Šiuo metu pretendentų į autoritetų vaidmenį milijonai, gali rinktis, kurį tik nori, svarbiausia – nepamiršk susimokėti.
Mūsų organizmams nuolat reikia baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralų ir vitaminų. Nusprendęs laikytis dietos, žmogus ima riboti tam tikros grupės medžiagų kiekį. Pavyzdžiui, jei ribojamas riebalų kiekis, tenka gerti liesą pieną ir kefyrą, valgyti tik tam tikrus produktus ir t.t. Organizmas, kuriam riebalai gyvybiškai reikalingi, nes taip numatė gamta, kurios apgauti nepavyks, ima panikuoti.
Galiausiai riebalų organizmas bando gauti iš bet kur ir dar stengiasi jų sukaupti. Žinoma, tai labai apibendrinta, tačiau reali schema.
Lygiai tokia pat situacija susiklosto ir su kitomis medžiagomis: kai tik jų ima trūkti, organizmas stengiasi jų sukaupti kuo daugiau, nes ateityje gali laukti badas. Taigi anksčiau ar vėliau dietos laikytis nustojame, o tada jau laukia visiškai priešingas rezultatas.
Žinoma, atsiras tų, kurie man prieštaraus ir teigs žinantys pavyzdžių, kai žmonės sulieknėjo, tapo patrauklesni ir vėliau puikiai jautėsi neribodami maisto. Tokių pavyzdžių iš tikrųjų būna, vis dėlto gali būti, kad nesuprantate tikrosios sėkmės priežasties. Šie žmonės tapo sveikesni ne todėl, kad laikėsi dietos, o todėl, kad pagaliau skyrė sau dėmesio ir pamilo save.
Pagrindinė augančio svorio priežastis yra galvoje. Išsprendę slaptą psichologinę problemą leidžiame pasąmonei siųsti signalą organizmui, kad sudėtinga situacija išspręsta, taigi galima jos nemalšinti valgymu. Tokiu atveju lieknėjama be jokių pastangų.
Tokių problemų spektras milžiniškas ir dažnai jos tikrai nėra akivaizdžios. Tai gali būti artimo kontakto baimė, kai organizmas metaforiškai plečia savo buvimą pasaulyje tokiu būdu apsaugodamas savo mažytį viduje tūnantį „aš“. Kai kurie tunka dėl nepasitikėjimo savimi, stengdamiesi tapti didesni ir reikšmingesni. Priežasčių gali būti aibė, svarbu jas suprasti.
Vis dėlto dažniausiai problemų ištakų derėtų ieškoti ankstyvoje vaikystėje. Kadangi mano sūnus neseniai pradėjo lankyti mokyklą, mane apėmė siaubas, kai pamačiau, kiek daug vaikų su antsvoriu pirmoje klasėje. Kaip gi tėvams tenka paplušėti, kad jų vaikutis vos 7-erių atrodytų kaip statinaitė!
Vaikas iš prigimties žino, kiek ir kada jis turėtų valgyti. Jei jis psichologiškai yra sveikas ir maitinasi taip, kaip jam sufleruoja pasąmonė, jis niekada nesustorės. Minske dešimtajame dešimtmetyje gydytojai pediatrai atliko eksperimentą. Tyrime dalyvavo į dvi grupes suskirstyti dvejų metų mažyliai. Pirmoje grupėje atsidūrę vaikai buvo maitinami klasikiniu būdu (tam tikru metu ir tam tikru maistu).
Antroje grupėje atsidūrusiems mažyliams buvo dengiamas švediškas stalas, nuo kurio jie galėjo imti, ką tik nori. Paaiškėjo, kad savarankiškai maistą rinkęsi vaikai gavo visų jiems būtinų medžiagų.
Kiekvieną dieną iš darželio mamos vedasi vaikus namo ir pakeliui klausinėja, ką jie valgė. Lyg tai būtų svarbu. Gyvenimo pradžioje žmogui maistas tėra degalai, reikalingi gyvybei palaikyti. Vis dėlto mes kasdien vaikui kartojame apie maisto svarbą, taigi nieko keisto, kad anksčiau ar vėliau vaikas tuo patiki.
Iki šiol gyvename varginami pokario kompleksų: duonos išmesti negalima, sriubą būtina suvalgyti iki paskutinio lašo. Taigi mūsų vaikas nenorėdamas kemša organizmui visiškai nereikalingas kalorijas.
Maitiname vaikus per daug, kompensuodami savo auklėjimo klaidas, maistu sumokėdami už prieš miegą neperskaitytas pasakas, nesuteiktą dėmesį ir t.t.
Kokakola, šokoladukai, traškučiai ir mėsainiai tampa tėvų meilės alternatyva. Tiesa, ši valiuta tėra klastotė. Taigi vaikas pastebi, kad tėvai reaguoja teigiamai, kai jis valgo pagal jų nurodymą, ima pasąmoningai ryti vis daugiau, tikėdamasis sulaukti palankaus įvertinimo.
Įnirtingai lyg maniakai maitiname vaikus pagal grafiką. Galiausiai vaikai pripranta ir tampa vis mažiau pajėgūs atpažinti kūno siunčiamus signalus. Senokai įrodyta, kad baltymai, suvartoti nenoromis, organizme amino rūgštimis nepaverčiami, nes organizmas jų neatpažįsta ir natūraliu būdu pašalina.
Dar kartą pakartosiu, kad valgyti reikia tada, kai norisi, ir tiek, kiek norisi. Vienintelis niuansas, trukdantis mums komfortiškai gyventi vadovaujantis šia paradigma, slypi žodyje „norisi“. Turime aiškiai suprasti, kad norime valgyti, o ne, pavyzdžiui, sulaukti pritarimo, meilės, išspręsti problemas darbe ir pan.
Bendra pasaulinė kovos su antsvoriu tendencija naudojant dietas ir lieknėjimo priemones patvirtina tik viena dalyką: žmonija tampa vis vaikiškesnė ir nenori atsakyti už savo veiksmus, savo kūną ir savo gyvenimą iš esmės.
Esu įsitikinęs, kad antsvorio problema, kaip ir daugelis kitų šiuolaikinių žmoniją kamuojančių problemų, sukurta dirbtinai. Su susidomėjimu stebėjau pastarąjį dešimtmetį viename itin prabangiame žurnale vykusį smagų procesą. Iš pradžių pasirodė serija straipsnių apie moteris kamuojančią rudeninę depresiją, neva susijusią su prastu oru, gamtos nykimu ir kitais panašiais dalykais. Neilgai trukus mano kabineto duris ėmė varstyti niūrių minčių apimtos pacientės.
Po poros metų pasirodė straipsnių apie žiemos depresiją, susijusią su šviesos trūkumu, – niūrų minčių apimtų pacienčių skaičius padvigubėjo. Nieko keisto, kad neilgai trukus pasirodė publikacijų apie pavasarinę depresiją, siejamą su vitaminų trūkumu, ir vasarinę (net nebepamenu, kokios šios sezoninės depresijos priežastys).
Pagaliau depresuoti pasiruošusios klientės galėjo be sąžinės graužaties liūdėti visus metus. Panaši situacija nutukimo ir kovos su nutukimu srityje. Schema aiški: sukuriama problema, o vėliau siūlomi problemos sprendimo būdai.
Kai ką nors suvalgome, organizmas mus apdovanoja malonumo hormonais – endorfinais, nes mes pasielgėme tinkamai, pasirūpinome kūno gyvybingumu. Egzistuoja terminas „nesąmoningas poreikis“, o kai jis nėra patenkinamas, kyla nerimas. Žmogus nė nemėgina ieškoti šio nerimo priežasčių, nemėgina išsiaiškinti ir gesina kilusį nerimą lengvai pasiekiamais endorfinais, kurių gauna valgydamas. Kadangi poreikis neišnyksta, valgyti tenka vis daugiau.
Taigi jei norite atsikratyti nepageidaujamų kilogramų, jums nereikia dietų, o reikia aiškiai suvokti savo poreikius. Tai aktualu tiek suaugusiesiems, tiek ir vaikams. Žinoma, šis principas netaikomas tais atvejais, kai dieta skiriama dėl medicininių priežasčių. Tokiu atveju priežastys ir pasekmės visiškai kitokios.
Šiais laikais matome vis daugiau žmonių, panyrančių į sveiką gyvenimo būdą, lankančių sporto salę, besilaikančių dietų, tačiau nesulieknėjančių. Kol nepatenkinsime savo nesuvoktus poreikius, kol neišspręsime vidinių užduočių, jas grūsdami į tolimiausius stalčius, tinkamai sulieknėti, maitintis teisingai ir sveikai nepavyks.
Galima mechaninėmis priemonėmis pašalinti riebalus, tačiau tai pareikalaus neįtikėtinai didelių pastangų, taps nuolatine kova, po kurios nieko gero tikėtis nevertėtų, nes kūnas anksčiau ar vėliau atkeršys už prieš jį panaudotą prievartą.
