Žolininkui augalų pasaulis – ne tik širdžiai miela aistra. M. Lasinskas yra diplomuotas farmacininkas. Ieškojęs atsakymo į klausimą, kokią tabletę duoti žmogui, kad jis nebesugrįžtų pas jį antrą kartą, vyras metams bėgant susipažino su garsiausiais Lietuvos žolininkais ir pradėjo pažintį su vaistažolėmis.
Neskubėkim prie tabletės
„Nesakau, kad turime gyventi griežtai be vaistų, - sako M. Lasinskas. - Jei dantį reikia traukti, tikrai nepakaks pakramtyti mėtos lapelio. Vis tiek teks kreiptis į odontologą. Ar jei prireikia koją „pataisyti“ – į chirurgą. Bet vos tik suskaudus pilvui tikrai nebėkime gerti pirmos pasitaikiusios tabletės.“
Pavasarį pilna gamtoje augalų, kurie gali būti ir maistas, ir vaistas. Ir tuos augalus žolininkas vardija vieną po kito: žibuoklė, kiaulpienė, lazdynas.
„Ir beržas, kuris yra organizmo šluota, išvalanti visus toksinus, visus sunkius sumuštinius, sukirstus per žiemą, - pasakoja M. Lasinskas. – Per dieną suvalgyk 5 beržo lapelius - pakramtyk ar suberk į kokteilį, gerk arbatą“.
Kaip geriau augalus vartoti - šviežius ar džiovintus? „O braškė kokia skaniau? – šypsosi Marius. - Bet glėbį prisiskynus, tenka konservuoti. Nuo seno, kai nebuvo šaldytuvų, žmonės įprato žoleles džiovinti, bet dabar galime jų ir užsišaldyti. Tačiau atšildyta žolelė pavirs į košę. Kad taip nebūtų, jos nereikia atitirpinti, o iš karto atšaldytą suplakti į kokteiliuką“.
O kiek, pavyzdžiui, to beržo ar eglės šakelių skinti? „25 procentai jums, 75 – gamtai, - teisingą aritmetiką aiškina žolininkas. - Jeigu pamatėte 12 jonažolės krūmelių, 3 nusiskinkite, 9 palikite“.
Lietuviški prieskoniai
M. Lasinskas pataria laukuose bei miškuose prisiskynus žolelių, prisirinkus lapelių pasigaminti lietuviškų prieskonių. Pavyzdžiui, puikiai dera kiaulpienė, garšva, dilgėlė. Dėl skonio galima kmynų įmesti. Žolelės išdžiovinamos taip, kad jų spalva dar būtų žalia, bet trupėtų tarp pirštų. Tada per kiaurasamtį jas - brūkšt. Ir smulkus mišinys lieka prieskoniams, stambesnės šakelės, stiebeliai – arbatoms.
Šalpusnis
Apie bet kurį augalėlį Marius gali pasakoti ilgai ir įdomiai. Šįkart pasakojimą praturtina pavasarine vaistažole – šalpusniu, kurį vadina labai įdomiu augalu. Ir tuoj pat skuba paaiškinti, kodėl jo nebegalima nusipirkti vaistinėse.
„Mokslininkai ištraukė iš šalpusnio ir ištyrė vieną jo sudedamąjį dalį, bei nustatė, kad ji kenkia kepenims. Tačiau bet kuriame augale, taip pat ir šiame, yra šimtai veikliųjų medžiagų, kurios viena kitą papildo, - su mokslininkų sprendimu nesutinka žolininkas. – O šalpusnis unikalus dar tuo, kad žiedai užsimezga anksčiau už lapus, tai yra sūnus gimsta anksčiau už tėvą. Tad rekomenduoju nebijoti pagerti arbatos nuo kosulio 10 dienų“.
Kiaulpienė
Kitam geltonžiedžiui augalui – kiaulpienei – M. Lasinskas skiria dar daugiau dėmesio. Ir kaipgi kitaip, jeigu 2010-aisiais pasaulio mokslininkai nustatė, kad tai – vaistažolių vaistažolė, efektyviai padedanti žmogui nuo kojų pirštų galiukų iki pat pakaušio.
„Tad nevadinkime jos piktžole, nes ji – pati tikriausia gera žolė, - sako žinovas. – Kiaulpienė naudinga visa. Anksti pavasarį ar vėlai rudenį kasamos šaknys. Jos nuplaunamos, gabaliukais po 1 cm supjaustomos, sudžiovinamos 40-60 laipsnių temperatūroje. Ir galima tokius gabaliukus nuolat pakramtyti. O juos keptuvėj be riebalų paskrudinus ir sumalus, turėsime pienių kavos. Retkarčiais, organizmui pastimuliuoti, ir pupelių kavos išgerti – nieko blogo, bet jei kasdien geriame jos po kelis puodelius, iš organizmo pasiimame paskolą, kurią po dešimties ar daugiau metų vis tiek teks grąžinti. Su visomis palūkanomis“.
Kad kiaulpienės šaknys, lapai ir žiedai valgomi, turbūt žinome kiekvienas. Bet kad ir stiebai – tikriausiai daugeliui naujiena! Žolininkas pasidalija iš kolegės gautu receptuku: kiaulpienės stiebelį užpilame raugintų kopūstų sultimis, medumi, palaikome. Ir valgome kaip makaronus.
Kiaulpienė gerina apetitą, skatina kepenų, inkstų, skrandžio veiklą, gerina atmintį, pašalina cholesterolį, sultys padeda naikinti strazdanas.
„Sėklytes nubrauki, susiberi į burną ir žiūri, kur arčiau tualetas, - su humoru žolelių poveikį aiškina žolininkas. – O kalbant apskritai apie visas sėklas, jas reikia sumalti ir sukramtyti, jei nenorime būti kaip paukščiai sėjėjai.“
Kaip gerti arbatas
Žinovas paaiškina ir kaip pasidaryti efektyviausias arbatas, nors pirma paaiškina, kad geriausiai organizmo su visais eteriniais aliejais įsisavinami švieži žali augalai: „Žmonės geria jonažolių arbatą ir galvoja, kad depresija praeis. Bet geriau šviežią kramtyti. Arba arbatą išgėrus sukramtyti tirščius, o ne košti per visokius sietelius. Kam sunku kramtyti - susimalti. Ir vanduo žolelių arbatai turi būti jokiu būdu ne verdantis, o iki užvirimo, kol dar neatsirado burbuliukų. Ir labai svarbu nepamiršti uždengti užpylus, kad eteriniai aliejai liktų ne ore, o vandeny. Liepų žiedų nereikia laikyti ilgiau nei 3 min., dobiliukų – ne daugiau kaip 5 min., asiūkliai užpilti laikomi valandą, o spygliuočiai – net 3 val. termose. Taigi kiekvienas augalas vartojamas savitai“.
M. Lasinskas paaiškina, kad tas pačias žoleles galima užpilti ir dar du kartus, tik kas kartą – su trečdaliu mažiau vandens. Ir dar viena svarbi detalė – bet kokias vaistažoles geriau įsisavinti padeda medus. Pakanka jo visai nedaug sučiulpti po liežuviu.
