…apie savo pasirinkimą
Kai reikėjo rinktis savo kelią, V. Skirkevičiaus planuose farmacijos nebuvo. Kur kas labiau nei pastaroji jį žavėjo biochemijos mokslai. Tačiau, nepaisant aukštų baigiamųjų egzaminų rezultatų bei biologijos olimpiadų diplomų, neramiais politiniais laikais, kuriais didžiulę galią turėjo saugumas, į svajonių specialybę įstoti jam nepavyko.
Biochemiją pakeitė medicinos studijos, o šias – farmacijos. Šiandien profesionalus farmacininkas, turintis savitą požiūrį į žmogų bei ligas, mano, kad viskas taip ir turėjo atsitikti. Tačiau iš pat pradžių nebuvo lengva. Pašnekovas neslepia: parduodant ligoniams vien cheminius preparatus, neretai kildavo klausimas, ar iš tiesų jie padės. Juk visa tai, kas yra vaistinėse – tai nuodai, kurių tik tikslios dozės gali nulemti, ar ligoniui palengvės, ar pablogės.
…apie ligų priežastis
Ne paslaptis, kad dauguma žmonių į gydytojus kreipiasi tikėdamiesi dviejų dalykų: sužinoti, kuo serga, ir kuo greičiau gauti vaistų, malšinančių skausmus bei išvaduojančių iš ligos gniaužtų. V. Skirkevičius tikina: ne tabletės, o patys žmonės gali daryti stebuklus.
„Būti gydytoju labai sunku – daugelis žmonių nenori gydytis, dalyvauti pačiame gydymosi procese ir tai didžiausia problema. Todėl šiuolaikinė medicina nėra pajėgi gydyti žmogų: ji tik dalyvauja įveikiant „krizes“ – operuoja, pjausto, šalina, t. y. užgesina įsiplieskusią ugnį, kuriai nurimus žmogus netrunka vėl susirgti.
Mūsų gydytojai tampa tiesiog greitai reaguojančiais „gaisrininkais“. Tuo tarpu Tibeto gydytojas 11 dienų po kelias valandas kalbasi su ligoniu, mąsto apie jį, medituoja, meldžiasi, daro šlapimo tyrimus ir galiausiai diagnozuoja, jog jis serga inkstų geldelių uždegimu dėl to, kad pernelyg pavydi savo vaikams užgyvento turto. Gal tai ir keista, nors jau mūsų protėviai žinojo, kad visos ligos kyla dėl pykčio, baimės ir pavydo. Ypač į šias emocijas reaguoja mūsų kepenys, dėl to jas rytiečiai vadina tiesiog laboratorija ir depresinius susirgimus sieja su jų sutrikimu.“
…apie gyvenimo prasmę
„Tampame pernelyg materialūs, priklausantys turtų vergovei. Nuolat kovojame dėl savo vietos po saule ir visiškai užmirštame dvasią, nekreipdami net menkiausio dėmesio į jos poreikius.
Gyvenimo prasmės kartą ieškojęs vienas keturiasdešimtmetis vyras vakarienės metu juokaudamas paklausė savo mažytės dukters: „Onute, o kodėl tu gyveni?“ Mergaitė net nesudvejojo: „Kad tave mylėčiau, tėti.“
Štai tada jis netikėtai suvokė, kad būtent tai ir yra jo taip ilgai ieškotas atsakymas – mylėti. Ir kai tai užmirštame, kai pataikaujame vien tik protui, be jokio meilės jausmo – mes susergame.“
…apie galimybę ir norą pasveikti
Pasijutę blogai skubame gydyti geliančius sąnarius, tabletėmis raminti stipriai plakančią širdį. Farmacininkas ragina kur kas daugiau dėmesio skirti skatinant troškimą keistis ir gyventi kitaip, nes visos ligos slypi ne konkrečiame organe, o žmoguje ir tik valia gali padėti pasveikti.
Jis tikina, jog ne kiekvienas žmogus nori pasveikti: „Galbūt ir sunku tuo patikėti, bet kai paklausi: „Ar jūs tikrai norite vaikščioti?“ – žmogus suabejoja, nes iki šiol liga daugeliu atvejų galėjo jam būti puikiu pasiteisinimu: „Aš nenoriu šiandien gyventi, nes negaliu, man per sunku, man skauda.“
Rodydamas geliančius sąnarius jis galėjo sakyti, kad niekur negali eiti, jis galėjo begalę kartų pateisinti savo pyktį, aimanas. O štai pasveikus jam reikės pradėti gyventi kitaip, eiti savo keliu, tačiau kokiu, nežino, nes niekada apie tai nesusimąstė.
Negana to, ėjimui į priekį reikės nemažai valios, jėgų bei jausmų, o tai tikrai nėra lengva. Visa tai, kas yra tokio žmogaus fiziniame kūne, tai pirmiausia serganti siela, į kurią medicina ne visada atsižvelgia. Tabletės, kurią prarijus pagerės, nėra, yra tik vienintelis kelias: keisti gyvenimą, reguliuoti mitybą bei judėjimą.
Kuo silpnesnis kūnas, tuo stipresnė turi būti dvasia. Reikia ją nuolat stiprinti kvėpuojant grožiu, atsisakant pavydo, turtų, pinigų vaikymosi.
Kai skauda sąnarius, patariu kelti mažiau arba nusimesti svorio, tą nepakeliamą naštą, kurią tiek laiko sunkiai nešioja. Ir ne vien apie fizinį, bet ir apie dvasinį svorį kalbu, apie nepagrįstus rūpesčius, kurie jam neįveikiami, nusimesti ir užleisti vietą ramybei bei artimo meilei.“
…apie gydančią meilę
Pasak V. Skirkevičiaus, svarbų vaidmenį žmogaus sveikatai atlieka ir auklėjimas, gyvenimo būdas, mokytojų įtaka: „Flegmatiškas vaikas, natūraliai viską darantis lėtai, darželyje gali nesuspėti kartu su visais pavalgyti. Dažniausiai tokie vaikai skubinami, tačiau tada jie pradeda ne valgyti, o ryti.
Vadinasi, toks vaikas netrukus turės bėdų dėl virškinamojo trakto sutrikimo, o kartu su šiuo atsiras ir kitų negalavimų. Manau, kad tos ligos, kuriomis sergame dabar, nieko bendro neturi su mūsų vaikyste. Viskas daug sudėtingiau.
Kartą viena moteris klausė, ar yra žolė, kuri padėtų sustabdyti jos vaiko stuburo krypimą. Atsakiau, kad nėra, nes jam reikia ne žolelės, o motinos meilės ir šilumos. Būtent tuo periodu, kai formuojasi vaiko raumenys, kaulai, jo mama išvyko į užsienį uždirbti pinigų. Vaikas prarado saugumo jausmą, todėl ir krypsta pagrindinė vaiko atrama.
Tad dažnai ieškantiesiems vaistų patariu prisiminti, kad geriausi gydytojai tie, kurie yra šalia mūsų. Vaikui – tėvai, žmonai – vyras. Žmogui reikia meilės, nes tik ji gydo.
Ir šiame gydymo procese labai svarbų vaidmenį atlieka prisilietimas, t. y. jausmas, kurį jaučiame per savo odą: pykčio, abejonės arba gydantį meilės prisilietimą. Bet kokie vaistai, duodami be šilumos, neturi tokio stipraus poveikio. Tačiau viena didžiausių problemų ta, kad su kiekvienais metais taip svarbių mums prisilietimų, o kartu su jais ir meilės, patiriame vis mažiau. Tuo tarpu suaugusios beždžionės net po kelias valandas kasdien glosto viena kitą rinkdamos utėles. Tad kartais pajuokauju, kaip būtų gerai turėti utėlių – galbūt tada pradėtume vienas kitą labiau glostyti.
Net vyrams tai svarbu. Jeigu jiems kosint žmonos ne tik pertusino atneštų, bet ir paglostytų nugarą, jie pasveiktų daug greičiau. Kodėl tai svarbu? Būtent per prisilietimus mes labiausiai perteikiame meilę. Kai viso to nebelieka, žmonės tampa uždaresni, piktesni. Turbūt nedaugelis susimąsto, kad tas užsisklendimas ir yra viena insulto bei infarkto priežasčių.“
…apie savęs pažinimą
Farmacininkas tiki, kad vaistus gali pakeisti žolelės, tačiau svarbu ne tik žinoti kiekvienos gydomąsias savybes, bet ir pažinti save.
„Kiekvienas žmogus skirtingas, ir kiekvienam, nepaisant to, kad serga ta pačia liga, reikia kitokio augalo. Skaudantys sąnariai vienų yra šalti ir su vienu skaudamu tašku, o kitų – karšti, patinę, nors tai ta pati liga. Skiriasi ir mūsų charakteriai, nuotaikos, o jas pagerinti ar pabloginti gali vartojamos žolelės.
Senovės civilizacijų medicinoje skirtingo temperamento žmonės niekada nebuvo gydomi tais pačiais augalais. Augalas turi atitikti žmogų, juos vartojant svarbu nepamiršti atsižvelgti į paros ritmą, metų laiką, žmogaus išgyvenamus ciklus. Gydantis žolelėmis taip pat svarbu, koks žmogus jis yra, kokį ciklą išgyvena ir kaip į jį reaguoja. Todėl nereikėtų laikytis turgaus modelio: „Vienam padėjo, padės ir man“. Jeigu norime nesirgti, turime klausytis gamtos ir gyventi jos ritmu.”
Virgilijus Skirkevičius pataria
Žiemą nereikėtų stengtis numesti rudenį priaugtų kilogramų. Šaltuoju metu storėjame tik todėl, kad organizmas ruošiasi artėjantiems šalčiams, kuriuos jam reikės išgyventi, jis tik nori mus apsaugoti, deja, ne visi tą supranta.
Žiemą, kai gamta nurimusi, nereikėtų gerti ir želmenų sulčių, tą daryti geriau pavasarį, kai viskas bunda, auga ir kyla.
Nenorėdami sau pakenkti, geriausia augalus vartokite ne atskirai, o įvairius jų mišinius. Pavyzdžiui, valerijonas, puikiai tinkantis nemigai ir isterijai gydyti, vartojamas ilgą laiką, gali sukelti apatiją bei pagreitinti senėjimo procesus. Todėl jo vieno nepatartina vartoti senesnio amžiaus ar melancholiškiems, į liūdesį linkusiems žmonėms.
Tačiau prie jo pridėjus mėtų, kurios suteikia džiugesio, linksmumo ir slopina valerijono savybę sukelti apatiją, gausime puikų derinį, tinkantį ir į liūdesį linkusiems žmonėms. Tokiu mišiniu galima padėti daug daugiau žmonių.
Beje, Romos laikais mėtomis būdavo purškiamos rūmų puotų salės, kad atvykę svečiai gerai jaustųsi, lengviau bendrautų. Taigi mėtų arbata ypač tinka nedrąsiems žmonėms.
Mes žinome, kad vaistažolių arbatas reikia gerti du tris kartus per dieną, bet to nepakanka. Svarbu ir laikas, nes kiekvieno organizmas ar organai kitokie. Būtina išmanyti, per ką mūsų pasirinkti augalai geriausiai atiduoda savo vaistines savybes: medų, aliejų ar tiesiog vandenį. Daugelis mano, kad pagrindinis nešėjas yra vanduo. Tačiau kartais augalo savybes kur kas geriau perneša medus. Beje, kaip vaikui reikia pieno, taip medaus reikia senam žmogui. Tačiau jo vengti turėtų žmonės, sergantys cukriniu diabetu, turintys problemų su virškinamuoju traktu, kasa, inkstais, kepenimis arba tie, kurių operuota tulžies pūslė.
Arbatas nuo inkstų reikėtų vartoti 17–19 val., nes tai yra šio organo veikimo laikas. Tačiau arbatos tinka ne visada. Pavyzdžiui, asiūklis, puikiai valantis inkstus bei slopinantis alergijas, vien per vandenį negali atiduoti visų savo vaistinių savybių. Silicio dioksidas, esantis šioje žolelėje, iš organizmo išvalo visus toksinus, tačiau, kad tikrai jis tą galėtų padaryti, reikia gerti ne asiūklio arbatą, o vartoti į miltelius sutrintą asiūklį.
Beje, visų augalinių preparatų vartojimo ciklas 21 diena. Būtent tiek laiko, tikintis pagerėjimo, ir reikėtų vartoti vaistažoles. Ruošiant mišinius, pavyzdžiui, gerinančius inkstų darbą, negalima dėti visų šią veiklą skatinančių vaistažolių. Nuolat tarsi botagu varomi inkstai tikrai nepradės geriau veikti, priešingai, – išseks. Todėl dažnai formuojant receptūras dedami visiškai priešingo veikimo augalai.
Česnakas – vienas stipriausių augalų, padedančių sergant sąnarių ligomis. Kas vakarą suvalgykite po skiltelę česnako. Tie, kurių kojos nuolat šiltos, turi daug pigmentinių dėmių, yra rusvaplaukiai ir strazdanoti, jį valgyti turėtų kartu su pienu, o visi kiti – su medumi. Tą daryti reikėtų 21 dieną.
Nemigai gydyti tinka muskatų riešutai. Pusę arbatinio šaukštelio smulkintų riešutų išvirkite stiklinėje pieno ir gerkite prieš miegą.
Žiemą žmogus turi iškentėti atšiaurią aplinką, todėl neretai į jos pakitimą reaguojame užsidegimu, t. y. uždegimu. Galima sakyti ir kitaip – žiemą peršąlame, nes mums trūksta šilumos. Tad šiuo metų laiku svarbu būti šiltoje, jaukioje aplinkoje, gauti šiltą maistą ir stengtis ilgiau pamiegoti. Nereikėtų gerti daug šalto pieno, valgyti apelsinų, nes tai didina gleivių kiekį organizme ir tokiu būdu susidaro palanki terpė vystytis bakterijoms.
Taip pat vaikams, sergantiems peršalimo ligomis, reikėtų duoti čiobrelių, kurie džiovina, naikina bakterijas ir padeda atsikosėti. Peršalus reikėtų gydytis daug eterinių aliejų turinčiais augalais: tais, kurie vasarą žydi ir stipriai kvepia. Pavyzdžiui, liepžiedžiais, kurie ne tik skatina prakaitavimą, bet ir didina organizmo atsparumą. Tačiau tiems, kurie paprastai neprakaituoja, reikėtų gerti ne liepžiedžių, o aviečių arbatas. Vienas didžiausių palinkėjimų, norint išvengti peršalimo ligų, – neišsiskirti su artimais žmonėmis žiemos metu.
