Vitaminai labai svarbūs nervų, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, endokrininės sistemos ir kraują gaminančių organų normaliai fiziologinei veiklai. Pa­kankamas vitaminų kiekis stiprina organizmą, didina jo darbin­gumą ir atsparumą ligoms bei kenksmingam aplinkos poveikiui.

Vitaminų trūkumas sukelia organizmo nusilpimą ir kai kurias li­gas — hipovitaminozę ir avitaminozę, jomis susirgus, sutrinka medžiagų apykaita ir daugelis kitų organizmo funkcijų.

Kai kurie vitaminai sintetinasi organizme, tačiau dauguma jų gaunama su maistu. Pagyvenusiems žmonėms ypač svarbu palai­kyti vitaminų balansą. Senatvėje dažnai sutrinka kraujo apyta­ka, tai trukdo vitaminams iš kraujo patekti į audinius ir organus. Šiame periode dažnai sutrinka skrandžio ir žarnyno bei ke­penų veikla, tai trukdo pasisavinti vitaminus. Todėl pagyvenu­siems žmonėms reikia daugiau valgyti vitaminingų produktų.

Įvairių vitaminų reikia gerokai daugiau, dirbant sunkų fizinį kirbą, nėštumo metu, šalto ir karšto klimato sąlygomis. Augali­nis kilmės produktai turi daugumą žmogui būtinų vitaminų. Dau­geliui žmonių augaliniai produktai yra svarbiausias organizmui būtinų vitaminų šaltinis. Kai kurie augalai turi tiek daug vienų ar kitų vitaminų, kad gali būti vartojami ne tik hipovitaminozei ir avitaminozei gydyti bei jų profilaktikai, bet ir gydyti toms li­goms, kuriomis sergant reikia vartoti daug tam tikrų vitaminų.

„Vitaminų trūkumas tikrai gali būti viena iš lėtinio nuovargio priežasčių. Kadangi pagrindinė ir dažniausia hipovitaminozės priežastis – skurdi dieta, siekiant išvengti lėtinio nuovargio, pirmiausia reikėtų praplėsti savo mitybos racioną“,- sako „Eurovaistinės“ vaistininkė Asta Trumpienė.

Vaistininkės teigimu, lėtiniam nuovargiui itin didelę reikšmė turi B grupės vitaminų trūkumas. Vitaminai B1 ir B2 būtini energijos gamybai – kad gliukozė būtų pavesta energija, o organizmas suvartotų baltymus. Vitaminai B6 ir B12 padeda reguliuoti tokius smegenų procesus kaip nuotaiką ir dėmesio koncentravimą. Panašų efektą turi vitaminas C ir folio rūgštis.

„Kalbant apie augalinius ekstraktus, esančius energiją skatinančių maisto papildų sudėtyje, vienas dažniausių – ženšenių ekstraktas. Jis padeda kovojant su nuovargiu, išsekimu, koncentracijos neteikimu, palaiko atminties našumą. Šiek tiek retesnis – gvaraninių paulinijų ekstraktas, kuris sumažina protinį ir psichinį nuovargį, padeda palaikyti imuninę sistemą ir netgi normalų kūno svorį“,- pataria vaistininkė.

Vis dėlto, anot specialistės, reikėtų prisiminti, kad vitaminų trūkumas – tai tik vienas iš veiksnių, sukeliantis lėtinį nuovargį. Didelę įtaką turi tokie faktoriai kaip įtampa ir pasikartojantis stresas, miego ir poilsio trūkumas, netinkama mityba ir, žinoma, įvairios ligos.

Vitaminas A (akseroftolis, retinolis). Šio vitamino daug yra gamtoje. Jo yra gyvulinės kilmės produktuose (žuvų taukuose, kepenyse, pieno produktuose ir kt.). Tačiau su tais produktais gauname tik pusę vitamino A paros dozės. Kitą pusę gauname iš augalinių produktų, kuriuose yra pigmento karotino; iš jo, vei­kiant fermentui karotinazei, organizme pasigamina vitaminas A.

Tačiau karotinas (provitaminas A) yra tris kartus silpnesnis ir todėl jo reikia trigubai daugiau. Vitamino A dienos norma 1,5 mg, o karotino reikia apie 4,5 mg. Daugiausia karotino yra oran­žiniuose arba žaliuose vaisiuose ir valgomosiose augalų dalyse. Daug karotino yra morkose, paprikose, pomidoruose, petražolės lapuose, dilgėlėse, rūgštynėse, špinatuose, salotose, svogūnų laiš­kuose, persikuose, abrikosuose, šermukšniuose, šaltalankiuose, erškėtuogėse.

Kadangi karotinas ir vitaminas A kaupiasi organizme ir su­kauptos jo atsargos gali išsilaikyti ilgai, vasarą ir rudenį reikėtų valgyti daugiau produktų, turinčių šio vitamino. Pavyzdžiui, ap­kūnūs žmonės vitamino A rezervus audiniuose gali naudoti 2-3 metus.

Kai trūksta vitamino A, sutrinka apykaitos procesai, augimas, nervų sistema ir įvairių liaukų funkcijos, organizmas išsenka, oda ragėja, mažėja organizmo atsparumas įvairioms in­fekcijoms. Vienas svarbiausių vitamino A trūkumo požymių yra hemeralopija („vištakumas") — regėjimo aštrumo ypač prieb­landoje ir tamsoje praradimas.

Todėl žmonėms, kurių darbas reikalauja įtempto regėjimo, reikia daugiau vitamino A. Vitaminu A gydomos odos, ke­penų ir infekcinės ligos, struma, aterosklerozė ir hipertoninė liga.

Vitaminas B1 (tiaminas, aneurinas). Daugelis augalų šiek tiek turi šio vitamino, tačiau daugiausia jo yra kviečių grūdų gema­luose, ryžių sėlenose, avižų ir grikių kruopose, žemės riešutuose,
žaliuosiuose žirneliuose. Labai daug jo yra kiaulienoje.

Šio vitamino paros dozė suaugusiam žmogui 2-3 mg. Kadangi vitami­no B1 atsargos nesusidaro, jo reikia gauti kasdien su maistu. Dir­bant sunkų fizinį darbą, esant karštam orui, suvalgius daug angliavandenių turinčio maisto, vitamino B1 reikia gerokai daugiau.

Šis vitaminas skatina organizmo augimą, normalizuoja skrandžio peristaltiką ir skrandžio sulčių rūgštingumą, turi įtakos riebalų apykaitai, širdies ir kraujagyslių sistemai, vidinės sekrecijos liau­koms. Kai maiste trūksta vitamino B1, visiškai nesudega anglia­vandeniai, dėl to organizme susikaupia šalutiniai jų apykaitos produktai, kurie labai kenkia periferinei ir centrinei nervų sis­temai.

Kai organizmas labai ilgai negauna vitamino B1, galima su­sirgti beriberiu. Staiga pablogėja ligonių apetitas, sutrinka virš­kinimas, atsiranda silpnumas, širdies plakimas, galvos svaigimas ir kiti liguisti reiškiniai. Po to atsiranda polineuritas, kurį lydi stiprūs skausmai ir odos nejautrumas, ypač rankų ir kojų.

Vitaminu B1 gydomos nervų, širdies ir kraujagyslių ir endok­rininės sistemų bei virškinimo organų ligos, podagra, odos ir akių ligos, jis vartojamas chirurgijoje ir akušerijoje.

Vitaminas B2 (riboflavinas). Riboflavino yra grybuose, dar­žovėse, varpiniuose, žemės riešutuose ir daugelyje kitų augalų. Iš augalinių produktų daugiausia vitamino B2 turi žalieji žir­neliai, grikių kruopos, kvietinė duona, iš gyvulinių - mėsa, ke­penys, inkstai, karvės pienas, kiaušiniai.

Suaugusiam žmogui pa­rai reikia 2,5—3,5 mg vitamino B2. Jis būtinas baltymų ir rieba­lų sintezei, normaliai skrandžio ir kepenų funkcijai, kraujo ga­mybai, turi įtakos augimui ir vaisiaus vystymuisi, normalizuoja regėjimą ir apsaugo akis nuo kenksmingo ultravioletinių spindu­lių poveikio.

Kai trūksta vitamino B2, susergama lūpų, burnos ir liežuvio gleivinės uždegimu, liežuvis pasidaro purpuriniai raudonas, su­tinsta, lūpų kampučiai sutrūksta ir išopėja. Prasideda veido ir krūtinės dermatitas, akių vokų gleivinės ir ragenos uždegimas, akys ašaroja, bijo šviesos, jas degina. Ligoniai netenka apetito, jiems skauda galvą, sumažėja darbingumas.

Vitaminu B2 gydomos kai kurios virškinimo organų, širdies, endokrininės sistemos, akių ir infekcinės ligos, jis vartojamas aku­šerijoje.

Vitaminas B3 (pantoteninė rūgštis). Pantoteninė rūgštis reika­linga normaliai medžiagų apykaitai, turi įtakos oksidacijos pro­cesams, skatina epidermio augimą. Jos yra augaliniuose ir gy­vuliniuose produktuose. Daug jos yra riešutuose, ankštiniuose augaluose, bulvėse ir produktuose iš grūdų. Pantoteninės rūgšties paros dozė maždaug 10 mg. Kai trūksta pantoteninės rūgšties nėštumo metu, gali prasidėti priešlaikinis gimdymas, išsivystyti naujagimių ydos, jie gali mirti.

Vitaminas B6 (piridoksinas). Jo daug turi daugelis gyvulinių produktų. Šiek tiek vitamino B6 yra ir augaluose (ankštiniuose, grūdiniuose, daržovėse, vaisiuose ir kt.). Daug jo yra alaus mie­lėse, kviečiuose, miežiuose, sorose, kukurūzuose, pupelėse. Ypač daug jo bananuose.

Suaugusiam žmogui per parą reikia 2 mg vitamino B6. Šis vi­taminas svarbus medžiagų apykaitai, pirmiausia baltymų ir rie­balų, stimuliuoja kraujo gamybą, padeda susidaryti natūraliam imunitetui prieš kai kurias ligas, skatina tulžies išsiskyrimą ir skrandžio rūgšties gamybą.

Kai trūksta piridoksino, kūdikiams atsiranda traukulių prie­puoliai ir hipochrominė anemija. Suaugę netenka apetito, juos pykina, jie darosi mieguisti, dirglūs, atsiranda psichopatinės reak­cijos, sausas veido, galvos, kaklo, krūtinės dermatitas, lūpų, lie­žuvio uždegimas, konjunktyvitas.

Kadangi vitamino B6 daug gy­vuliniuose ir augaliniuose maisto produktuose, liguistų reiškinių dėl jo trūkumo pasitaiko labai retai. Šiuo vitaminu sėkmingai gydoma aterosklerozė, kepenų, inkstų ir skrandžio ligos, tuber­kuliozė, mažakraujystė, nervų sistemos ligos ir kai kurios into­ksikacijos.

Folinė rūgštis. Šio vitamino augaliniuose ir gyvuliniuose pro­duktuose yra labai nedaug. Be to, biologiškai aktyvus jis pasida­ro tik virškinimo metu. Folinės rūgšties yra salotose, petražolė­se, špinatuose, burokėliuose, bulvėse, pomidoruose, pupose, pu­pelėse, kviečiuose, rugiuose, kepimo ir alaus mielėse.

Kaip tik su šiais produktais ir gaunama didžioji folinės rūgšties paros do­zės dalis (apytiksliai jos žmogui reikia 2—3 mg). Žmogaus or­ganizmui trūkstantį vitaminų kiekį sintezuoja žarnyno flora. Ge­rokai daugiau šio vitamino reikia nėštumo ir gimdymo metu bei mažų vaikų vystymuisi.

Folinės rūgšties kartu su vitaminu B12 labiausiai reikia raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių gamybai. Be to, ji reikalinga baltymų ir riebalų apykaitai. Kai netinkamai maitinamasi (kai nevalgoma arba mažai valgoma gyvulinių bal­tymų, žalių daržovių) ir dėl to trūksta folinės rūgšties, suserga­ma, prasideda sunkus liežuvio ir burnos ertmės gleivinės užde­gimas, staiga sumažėja skrandžio rūgštingumas, prasideda vidu­riavimas ir mažakraujystė.

Foline rūgštimi gydoma mažakraujystė (paprastai kartu su vi­taminu B12), aterosklerozė ir kai kurios kitos ligos.

Paraaminobenzoinė rūgštis. Jos turi kai kurie gyvuliniai pro­duktai ir augalai. Daugiausia jos turi grybai, ryžių sėlenos, kvie­čių grūdų gemalai, augalų sėklos, špinatai, žemės riešutai. Ji yra folinės rūgšties dalis ir svarbi organizmui, nes reikalinga šios rūgšties sintezei. Kiek organizmui jos reikia, neištirta. Kaip vais­tas ji palengvina dėmėtosios šiltinės eigą, apsaugo nuo apsinuodijimo kai kuriais arseno ir stibio preparatais, jos tepalas (15%) saugo odą nuo saulės nudegimų.

Vitaminas B12. Šio vitamino turi gyvulinės kilmės produktai. Augaluose jo beveik nėra. Vitaminas B12 svarbus baltymų ir rie­balų apykaitai, pagerina kraujo sudėtį.

Vitaminas B15 (pangamo rūgštis). Vitamino B15 yra daugelio augalų sėklų gemaluose ir daiguose, migdoluose ir kituose kaulavaisių branduoliuose. Jo paros dozė ne didesnė kaip 2 mg. Pan­gamo rūgštis aktyvina deguonies apykaitą audinių ląstelėse, sti­muliuoja antinksčių funkciją, padeda atkurti kepenų audinius ir t. t.

Vitaminas B15 sėkmingai vartojamas kom­pleksiniam gydymui nuo kai kurių širdies ligų, aterosklerozės, reumato ir kepenų ligų, ypač tų, kurios atsiranda dėl chroniško alkoholizmo.

Vitaminas H (biotinas). Jo yra žirniuose, sojos pupelėse, žie­diniuose kopūstuose, svogūnuose, grybuose, kviečių sėlenose ir daugelyje kitų produktų. Daug jo vištų kiaušinių tryniuose, gal­vijų kepenyse, kiaulių inkstuose, širdyje. Kiek šio vitamino or­ganizmui reikia, tiksliai nežinoma. Tačiau aišku, kad normaliai maitindamasis žmogus jo gauna pakankamai.

Biotinas reikalingas medžiagų apykaitai ir, matyt, ypač yra svarbus žmogaus odos apykaitos procesams. Biotino nepakanka­mumo požymiai suaugusiems žmonėms buvo pastebėti tik klini­kinio eksperimento metu.

Kai vaikams trūksta biotino, praside­da odos uždegimas, oda pleiskanoja, atsiranda pilkų pigmentų ant kaklo, rankų ir kojų, prasideda liežuvio uždegimas, oda pasidaro jautresnė, atsiranda pykinimo, depresijos, anemijos ir cholesterinemijos reiškiniai.

Cholinas. Tai B grupės vitaminas. Daug jo yra vištos kiaušinio trynyje, jautienoje, kepenyse, inkstuose, silkėse, lašišose, vėžiuose ir augaliniuose produktuose — kviečiuose ir kviečių grūdų gemaluose, avižose, miežiuose, sojos miltuose.

Suaugusiam žmogui per parą reikia nuo 250 iki 600 mg šio vitamino. Cholinas reikalingas riebalų ir cholesterino apykaitai, jis reguliuoja šių medžiagų nusėdimą organizmo audiniuose. Kaip acetilcholinas (eterio acto rūgšties ir cholino junginys) jis pade­da perduoti periferinės nervų sistemos nervinius impulsus.

Cholino trūkumas sukelia riebalų infiltraciją kepenyse, kepe­nų audinio nekrozę, pereinančią į cirozę ir netgi piktybinę dis­trofiją. Kai organizmas gauna pakankamai cholino, procesas ne tik sustabdomas, bet gali išnykti jau prasidėjęs kepenų audinio suriebėjimas. Todėl cholinu gydomos kepenų ligos, vartojamas ir jų profilaktikai. Cholinas taip pat stabdo aterosklerotinių plokš­telių susidarymą ant aortos ir širdies kraujagyslių sienelių, tai la­bai svarbu aterosklerozės gydymui ir profilaktikai.

Inozitas (mezoinozitas). Ši medžiaga taip pat priklauso vita­minų B grupei. Augaliniuose produktuose ji būna kaip fitininės rūgšties ir jos kalcio druskos — fitino komponentas. Daugiausia jo yra žaliuosiuose žirneliuose, žirniuose, žaliose pupose, melio­nuose, apelsinuose, kopūstuose, svogūnuose, kriaušėse, pomido­ruose, morkose. Inozito yra ir gyvulinės kilmės produktuose.

Inozitas svarbus riebalų apykaitai, nors jo lipotropinis veiki­mas žymiai silpnesnis negu cholino. Jis taip pat mažina kraujyje cholesterino kiekį ir dėl to tinka aterosklerozės profilaktikai. Manoma, kad suaugusiam žmogui per parą reikia 1—1,5 g ino­zito.

Vitaminas C (askorbininė rūgštis). Savo poreikius šiam vita­minui žmogus patenkina daugiausia augaliniu maistu.

Daug vita­mino C yra juoduosiuose serbentuose, erškėtuogėse, šermukšniuo­se, šaltalankiuose, agrastuose, žemuogėse, apelsinuose, citrinose ir daugelyje kitų uogų bei vaisių. Vitamino C gausu ir daržovėse: žaliojoje ir raudonojoje paprikoje, svogūnų laiškuose, krienuose, petražo­lėse, krapuose, špinatuose, pomidoruose ir kai kuriuose kituose augaluose.

Askorbininė rūgštis svarbi nukleininių rūgščių apy­kaitai, antinksčių žievės ir skydliaukės steroidinių hormonų apy­kaitai ir sintezei, kai kurių aminorūgščių oksidacijai ir daugelio medžiagų, reikalingų jungiamajam ir kauliniam audiniui susida­ryti, sintezei. Vitaminas C sudaro sąlygas normaliam kapiliarų pralaidumui, didina kraujagyslių elastingumą ir tvirtumą. Jis pa­deda susidaryti organizmo įgimtam ir įgytam atsparumui infek­cinėms ligoms.

Dėl nuolatinio vitamino C trūkumo galima susirgti skorbutu. Sergantys šia liga iš pradžių jaučia silpnumą, būna suglebę, prislėgtos nuotaikos, jiems skauda raumenis. Paskui išpursta ir pradeda kraujuoti dantų smegenys, iškliba ir iškrenta dantys, odoje, raumenyse, sąnariuose, vidaus organuose atsiranda daugybė kraujosruvų. Prasideda mažakraujystė, sutrinka širdies ir kraujagys­lių bei kitų organizmo sistemų veikla.

Šiuo metu skorbutas pasitaiko labai retai. Daug dažnesnės yra neryškios, vadinamos slaptos, vitamino C trūkumo formos. Tada sumažėja sergančiųjų darbingumas, jie pasidaro apatiški, greitai nuvargsta, sumažėja jų atsparumas toksinėmis medžiagoms, aukštos ir žemos temperatūrų poveikiui, žmogus greičiau per­šąla, suserga gripu ir kitomis infekcinėmis ligomis, jam blogai gyja žaizdos ir kaulų lūžiai. Kai trūksta vitamino C, pakinta krau­jagyslių sienelės, ir tuo pačiu susidaro palankios sąlygos ateros­klerozei atsirasti (ypač žmonėms, kurie gausiai valgo ir mažai juda).

Kad netrūktų vitamino C, reikia pakankamai valgyti augali­nių produktų — natūralių askorbininės rūgšties šaltinių, o žie­mą ir pavasarį, kai juose vitamino C gerokai mažiau, galima dar valgyti žirnelius su sintetine askorbininė rūgštimi. Suaugusiam žmo­gui vidutiniškai per parą reikia apie 70 mg vitamino C, vaikams iki 7 metų užtenka 50 mg. Dirbantiems sunkų fizinį darbą, nėš­čioms ir maitinančioms moterims dozė padidėja iki 100—120 mg. Žmonėms, gyvenantiems Tolimojoje Šiaurėje arba karšto klima­to rajonuose, askorbininės rūgšties reikia 30—50, 70, o kartais ir 100% daugiau.

Vitaminu C gydoma aterosklerozė, įvairios širdies kraujagyslių sistemos, kvėpavimo organų, inkstų, kepenų, endo­krininės ir nervų sistemos, kraujo, sąnarių ligos, apsinuodijimai, tuberkuliozė, vartojamas akušerijoje ir chirurgijoje.

Vitaminas D. Sis vitaminas vartojamas nuo rachito. Dabar ži­noma keletas medžiagų, turinčių panašių savybių (jos vadinamos vitaminais D2, D3 ir t. t.). Vitamino D turi tik gyvulinės kilmės produktai, šiek tiek jo yra grybuose ir kai kuriuose aukštesniuo­siuose augaluose.

Kai trūksta vitamino D, vaikai suserga rachitu. Jiems blogai auga dantys ir nagai, suglemba raumenys ir padidėja pilvas. Ser­gantys vaikai atsilieka fiziškai ir psichiškai, dažniau serga infek­cinėmis ligomis ir t. t. Vitaminu D gydomos kai kurios odos ligos ir traukuliai (sutrikus prieskydinėms liaukoms). Tačiau per dide­lis vitamino kiekis gali apnuodyti organizmą.

Vitaminas E (tokoferolis). Vitaminas E svarbus angliavande­nių, baltymų ir riebalų apykaitai, labai aktyvus antioksidantas. Jis pagerina vitamino A rezorbciją ir pasisavinimą, stimuliuoja raumenų sistemą, gerina gimdos mitybą ir aprūpinimą krauju, o tai labai svarbu nėštumo metu. Eksperimentuojant su gyvuliais, pastebėta, kad vitaminas E turi svarbos lytinių ląstelių formavi­muisi ir embrioniniam vaisiaus vystymuisi.

Daugiausia tokoferolio yra šiuose augaliniuose produktuose: žaliose pupose, žaliuose žirniuose, salotose, avižose, kviečiuose, kukurūzuose, labai daug jo augaliniuose aliejuose: šaltalankio, sojų, kukurūzų, medvilnės, saulėgrąžų. Sveikam suaugusiam žmo­gui per parą reikia apie 20—30 mg. Devyni dešimtadaliai orga­nizme esančio vitamino E yra susikaupę riebaliniame audinyje.

Kai trūksta vitamino E, gali sutrikti medžiagų apykaita ir įvai­rių organų bei sistemų veikla. Vitaminu E su kitais preparatais gydomi kai kurie lytinės funkcijos sutrikimai, nervų sistemos ir raumenų ligos, periferinės kraujo apykaitos sutrikimai, trombo­flebitai ir trofinės opos, kepenų, odos, akių ligos, aterosklerozė, hipertoninė ir kitos ligos.

Vitaminas F — tai nesočiosios riebiosios rūgštys — linolinė, linolininė. Jų yra maistiniuose augaliniuose aliejuose (saulėgrą­žų, kukurūzų, riešutų, sojos, medvilnės, alyvų, linų ir kt.) ir gy­vuliniuose riebaluose. Suaugusiam žmogui per parą apytikriai jo reikia 1—2 g. Paprastai rekomenduojama kasdien suvartoti 20— 30 g augalinio aliejaus, turinčio šio vitamino.

Nesočiosios riebalinės rūgštys padeda pasisavinti riebalus, svarbios odos riebalų apykaitai, turi įtakos laktacijos ir daugi­nimosi procesams. Vitaminas F cholesteriną paverčia tirpstan­čiais junginiais, tuo pačiu palengvina jo pašalinimą iš organizmo. Todėl nesočiosios riebalinės rūgštys vartojamos aterosklerozėsprofilakt^ai ir gydymui. Be to, jomis gydomos kai kurios odos įgos (egzemos, opos ir kt.).

Vitaminas K (filochinonai). Vitaminu K vadinamos kelios me­džiagos- Viena jų (vitaminas Ki) susidaro augalo žaliųjų dalių chloroplastuose, jungdamasi su chlorofilinu, kita (vitaminas K2) — bakterijose, esančiose žmogaus storosiose žarnose.

Vitamino K daug yra špinatuose, pomidoruose, žaliuosiuose žir­neliuose, morkose, petražolėse, b taip pat ankštiniuose, varpi­niuose augaluose, uogose.

Vitaminas K būtinas normaliam kraujo krešėjimui. Jis reika­lingas protrombino susidarymui kepenyse. Kai trūksta šio vita­mino, gali atsirasti smulkių poodinių ir raumenų kraujosruvų, o gavus traumą galima nukraujuoti. Be to, vitaminas K turi įtakos savybėms, skatinančioms miozino susitraukimą, sustiprina skran­džio ir žarnyno peristaltiką, reikalingas visų ląstelių kvėpavimui ir ląstelės medžiagų apykaitai.

Dėl vitamino K trūkumo beveik nesergama, kadangi jį gami­na „naudingosios" žarnyno bakterijos. Tačiau K avitaminozę ga­li turėti žmonės, sergantys sunkiomis tulžies pūslės ir kitomis li­gomis. Sergant šiomis ligomis, tulžis nepatenka į žarnyną ir dėl to sutrinka riebalų ir juose tirpstančio vitamino K pasisavinimas. Vitamino K kartais gali trūkti dėl žarnyno, kuriame jis gamina­mas ir asimiliuojamas, ligų.

Naujagimiai, kurių žarnyne dar nėra bakterijų, gaminančių vitaminą K, gauna jį su motinos pienu. Naujagimiams vitamino K per parą reikia 10-^—15 mg.

Vitaminu K sėkmingai gydomi plaučių bei skrandžio ir žar­nyno kraujavimai, naujagimių hemoraginės diatezės, jis varto­jamas chirurgijoje ir stomatologijoje, o taip pat nuo kai kurių žarnyno, kepenų ir plaučių ligų.

Vitaminas P (rutinas, arbatiniai katechinai). Jo yra daržovėse, uogose, citrusuose, arbatoje. Kiek jo reikia, nežinoma. Šis vita­minas mažina dėl įvairių priežasčių padidėjusį kraujagyslių sie­nelių pralaidumą. Juo gydomas reumatas, hemoraginės diatezės, hipertoninė liga, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, kai kurios kepenų ir tulžies pūslės, akių ir odos ligos, apsinuodiji­mai, vartojamas ir akušerijoje. Dažnai vitaminas P vartojamas su vitaminu C.

Vitaminas PP (nikotino rūgštis). Šiek tiek šio vitamino turi daugelis varpinių, ankštinių augalų, daržovių ir vaisių. Daugiau jo yra gyvuliniuose produktuose. Dažnai nikotino rūgštis sintetinasi ir žmogaus organizme iš maistinio baltymo komponento tri-Ptofano.

Per parą žmogui reikia 15—20 mg nikotino rūgšties. Ji labai reikalinga organizmui, nes yra fermentų, dalyvaujančių oksida­cijos procesuose, komponentas. Kai trūksta šio vitamino, pablogėja apetitas, ima skaudėti skrandį, pykinti, sergantysis viduriuoja, nusilpsta, pablogėja jo atmintis.

Dėl ilgalaikės vitamino PP stokos susergama pelagra (it. pelle agra — šiurkšti oda). Sergant šia liga, labai pažeidžiami skrandis ir žarnynas, oda ir centrinė nervų sistema, kartais sutrinka psichika. Pelagra greičiau susern gama, kai trūksta ne tik vitamino PP, bet ir kitų vitaminų: B1, B2, B6. Nikotino rūgštimi gydoma aterosklerozė ir kai kurios ki­tos širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo ir virškinimo organų, nervų sistemos, odos, akių ligos ir cukrinis diabetas.

Vitaminas U. 1949 m. amerikiečių mokslininkas Činėjus pastebėjo, kad šviežios kai kurių daržovių sultys, pvz., kopūstų,, stabdo laboratorinių gyvulių skrandžio opų atsi­radimą. Medžiaga, stabdanti opos susidarymą, esanti kopūstų ir kitų augalų sultyse, buvo laikoma vitaminu. Vitaminas U pava­dintas pagal lotynišką žodį ulcus — opa. Vėliau nustatyta, kad kopūstų ir kai kurių kitų daržovių sultys labai efektyviai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę.

Daugeliui ligonių la­bai greitai praeidavo ligos reiškiniai ir prasidėdavo opos randė­jimas. Buvo spėjama, kad kopūstų sultys opas gydo dėl to, kad turi daug metilmetioninsulfonio. Jo turi taip pat daugelis kitų daržovių, vaisių, varpinių augalų, šviežias pienas, žali kiaušinių tryniai, kai kurie gyvuliniai ir augaliniai riebalai.

Tačiau dau­gelis biologinių tyrimų ir ligonių klinikinių stebėjimų parodė, kad grynas metilmetioninsulfonis mažiau efektyvus negu kopūstų sultys. Matyt, tokį sulčių poveikį lemia ne tik ši medžiaga.

Ats­kleista, kad vitamino U kiekis augaluose priklauso nuo jų augi­mo vietos ir sąlygų, derliaus nuėmimo laiko, jų konservavimo ir laikymo būdo. Pvz., pietinėse srityse, kur daug saulėtų dienų, dar­žovėse yra žymiai daugiau vitamino U. Šis vitaminas lengvai ok­siduojasi ir suyra, veikiant aukštai temperatūrai, tačiau išlieka džiovinamas ir šaldomas.