Trys istorijos su laiminga pabaiga
Po inksto persodinimo vaikučių yra susilaukusios jau keliolika moterų. O štai po kepenų transplantacijos yra kol kas vienintelė pagimdžiusi moteris. Ji kartu su vyru augina du sūnus, kurių vienas gimė jau po mamai atliktos kepenų transplantacijos. Tai buvo skirtingi nėštumai. Tačiau moteris džiaugiasi, kad viskas baigėsi sėkmingai.
Apie ligą, suardžiusią kepenis, moteris sužinojo, kai buvo atliktas virusologinis hepatito tyrimas. Manoma, jog šiuo virusu užsikrėsta, kai kūdikystėje buvo perpilta infekuota kraujo plazma. Žinia apie ligą ir jos gydymo būdą – transplantaciją – moterį išgąsdino. Žinoma, didžiausias buvo artimųjų palaikymas, tai ir padėjo viską ištverti. Lauktis vaikelio po tokios operacijos – buvo nemažas iššūkis, ir gydytojų tarpe buvo abejojančiųjų nėštumo sėkme. Todėl moteriai reikėjo parodyti tvirtumo – kad ji yra apsisprendusi gimdyti. Moteris džiaugiasi, kad vaikai sveiki – tai ir yra didžiausia dovana. Šiuo metu visa šeima ruošiasi artėjančioms šventėms.
39 metų alytiškė Laima Kuckailienė aštuonerius metus gyvena su persodintu donoro inkstu, su vyru Richardu augina ketverių metų sūnelį Nojų Richardą, kurio susilaukė po inksto transplantacijos. Šie vyrai – Laimos turtas, džiaugsmas ir paguoda: „Sūnaus gimimą vadinu didžiausiu savo gyvenimo stebuklu. Mano gyvenimo istorija ir kitus žmones įkvepia: vaikų galima susilaukti ir po transplantacijos, ir sunkiai sergant“.
Pasakodama savo gyvenimo istoriją, Laima prisipažįsta: „Žiauriai nuskambės, bet aš nežinau, kaip jaučiasi visiškai sveikas žmogus. Galbūt todėl man lengviau ištverti tai, ką turiu ištverti“. Tačiau jei ne vyro Richardo, su kuriuo drauge nuo 2001 metų, nuolatinė pagalba ir globa, Laima neįsivaizduoja, kaip reikėtų gyventi.
Inksto persodinimo operacija Laimai Kaune buvo atlikta 2007 metais. O 2011 metų kovą moteris po Cezario pjūvio operacijos, kai nėštumas buvo lygiai aštuonių mėnesių, susilaukė sveiko sūnelio. Tačiau kelias iki nėštumo buvo ilgas, sudėtingas.
„Iškart po transplantacijos net minčių apie pastojimą negalėjo būti, nors vaikelio labai norėjome“, – prisimena moteris. Tik praėjus keleriems metams po operacijos, kai tyrimai parodė, kad su donoro inkstu viskas tvarkoje, ir medikams pagaliau pritarus, sutuoktiniai nusprendė susilaukti mažylio. Tas mažylis gimė ne toks ir mažas – 3,326 kg svorio ir 52 centimetrų ūgio. Ir dabar berniukas sparčiai stiebiasi į viršų, o smulkutė, vos 155 centimetrų ūgio, Laima džiaugiasi – į tėvelį sūnus, nes tėčio ūgis – 182 centimetrai. „Tik visa bėda – „nevalgiukas“, – dabartinėmis problemomis dalijasi laiminga mama.
O tada, kol po širdimi nešiojo naują gyvybę, Laimos iš akių neišleido gydytojai. Ne kartą stebėjimui teko ligoninėje pagulėti ir kai nėštumas buvo aštuonių mėnesių, buvo atlikta Cezario pjūvio operacija.
Laima prisimena: sprendimą, ar ji gali pastoti, priėmė ne vienas gydytojas, o jų konsiliumas. Tarp gydytojų buvo ir abejojančiųjų, nes persodintas donoro inkstas buvo ne vienintelė kliūtis. Didžiausia bėda, kankinusi ir tebekankinanti Laimą – cukrinis diabetas, kurio visiškai neįmanoma sureguliuoti. Tai kelia susirūpinimą net visko mačiusiems gydytojams. Laimos organizme cukraus kiekis kraujyje nukrenta taip staiga, kad moteris pati to nė nepajunta – tiesiog krenta be sąmonės, ir tiek. Tada kažkas, kas yra greta, kviečia greitąją pagalbą, atvažiavę gydytojai suleidžia gliukozės, cukraus kiekis normalizuojasi, ir moteris pamažėl atsigauna.
Skaudžiausia, kad ne kartą sąmonę praradusią mamą matė ir sūnelis. Iš pradžių vaiką tai gąsdino, o dabar jis žino: „Jei mamytei bus bloga, atvažiuos gydytojai, suleis vaistukų“. Kaip angelas sargas savo žmoną sergsti Richardas – kur bebūtų, ką bedarytų, jis, kaip yra sutarę, kas porą valandų skambina žmonai telefonu. Jei ji atsiliepia – viskas gerai, jei ne – viską metęs Richardas lekia namo, nes supranta, kad žmonai ir vėl blogai. Kartais prastėjančią žmonos savijautą Richardas pajunta iš pokalbio telefonu.
Ji tvirtina neabejojanti, kad yra tokių, kurių gyvenimas dar sunkesnis, nei jos: „Donoro artimųjų dėka esu laiminga, kad galiu gyventi. Turiu nuostabų vyrą, auga sūnus, esame visavertė šeima. O ligos – jos niekur nepabėgs, verk neverkęs. Tai kam aplinkiniams savo vargus krauti?“ Būna sunkių akimirkų, kai byra ašaros. „Bet atbėga mažiukas, apsikabina ir sako: „Neverk, mama, aš tave labai myliu!“ Na, kaip gali negyventi po tokių žodžių?“
