Kaip keitėsi grožio samprata, kosmetinių priemonių sudėtis ir kokių išvaizdos puoselėjimo paslapčių žino šiuolaikinės moterys, pasakoja Kauno estetinės medicinos ir dermatologijos klinikos „Grožio pasaulis“ kosmetologė, vizažistė Lilija Baltramiejūnaitė.
- Kada buvo pradėtos naudoti kosmetikos priemonės? Iš ko jos būdavo kuriamos?
- Pirmosios kosmetikos priemonės naudotos daugiau kaip prieš 5000 m. Egipte. Įvairūs šaltiniai mini, kad jau tais laikais buvo ryškinamos akys, rausvinamos lūpos, pudruojamas veidas ir įvairiais piešiniais marginamas kūnas. Šią privilegiją turėjo ne visos moterys, nes kosmetikos priemonės buvo prabangos prekė. XIX a. Anglijoje kosmetiką naudodavo daugiausia tik prostitutės, o karalienė Viktorija viešai pasmerkė veido dažymą kaip netinkamą ir vulgarų paprotį, priimtiną tik aktoriams.
- Kaip keitėsi kosmetikos priemonių sudėtis?
- Kosmetikos priemonių pramonė yra labai galinga ir stipri. Tai lemia sėkmingą technologijų naudojimą kuriant naujas kosmetikos priemones. Šių priemonių sudėtis nuolat keisdavosi ir toliau keičiasi: dedama naujų ingredientų, randamos naujų jų naudojimo galimybių. Anksčiau kremai būdavo gaminami vos iš kelių ingredientų (pvz., vandens, kelių lašų aliejaus ir rišiklio), o šiandien į jų sudėtį gali įeiti net 50–100 įvairių komponentų (nuo nanomolekulių, vitaminų kompleksų iki aukso dulkių...)
- Kokius absurdiškiausius ir pavojingiausius gražinimosi būdus yra naudojusios moterys?
- Kokių makiažo paslapčių ir grožio procedūrų galima pasimokyti iš senųjų laikų?
- Viskas, kas nauja, yra iš naujo atrasta sena. Veido, kūno priežiūros principai nesikeičia ir išlieka tokie pat, kaip prieš daug šimtmečių. Pvz., dar Kleopatros naudotos pieno vonios puikiai drėkina ir maitina odą. Karšto aliejaus vonelės itin naudingos plaukams, nagams ir kūnui. Grožio miego receptas visais laikais išliks jaunystės eliksyru.
Moterys, kurios mėgsta ryškiai juodus akių apvadus, gali naudotis senovinėmis priemonėmis – kosmetika su anglimi. Tokie apvadai ne tik yra intensyvios juodos spalvos, bet ir ilgai išlieka.
Jei norisi, kad makiažas išsilaikytų kuo ilgiau, jį galima užfiksuoti tokiu mišiniu: 100 ml negazuoto mineralinio vandens sumaišyti su 20 g cukraus, tirpalą supilti į buteliuką su purkštuku, kuris purkštų lengvą dulksną. Baigus makiažą, mišinio užpurkšti ant veido.
Namie galima pasigaminti nuo seno žinomą kaukę raukšlėms lyginti:
sumaišyti 4 šaukštus kvietinių miltų, šaukštą medaus, vieno kiaušinio baltymą ir tepti ant švarios veido odos. Palaikyti 20 min. ir kruopščiai nuplauti.
Jei vargina paburkimai, galima prisiminti mūsų močiučių taip mėgtus įvairius nuovirus. Pvz., paakių paburkimą galima pašalinti mėtų arba ramunėlių nuovirais. Nuoviru gausiai suvilgyti vatos tamponus, palaikyti šaldiklyje, kad atvėstų, uždėti ant akių ir palaikyti kelias minutes.
- Ar ir seniau moterys kovodavo su celiulitu? Jei taip, kokiomis priemonėmis?
- Celiulitas yra būdingas įvairaus amžiaus ir svorio moterims. Celiulitui atsirasti turi įtakos įvairios priežastys: skydliaukės ligos, rūkymas, neaktyvus gyvenimo būdas, hormonų disbalansas, aštrus maistas, traumos, paveldimumas, nesubalansuota dieta, ilgalaikis stresas, vaistai, per didelė estrogeno koncentracija kraujyje.
Anksčiau šį problema nebuvo taip skausmingai priimama. Tai įrodo Rubenso ir Rembranto paveiksluose nutapytų moterų kūnai, kuriuose gan ryškus celiulitas. Kovoti su juo pradėta kiek vėliau. Talasoterapija – pats seniausias kovos su celiulitu būdas. Tai jūros aplinkos teigiamas poveikis – gydo klimatas, vanduo, purvas, dumbliai, smėlis ir kt. Talasoterapijos kursas pagerina nervų ir endokrininės sistemos būklę.
Nuo šių organizmo sistemų priklauso lipolizės ir lipogenezės pusiausvyra, taip pat vandens ir druskų apykaita. Derinamas su tinkamu mitybos režimu, gimnastika, masažu, vandens procedūromis, geromis emocijomis gydymas jūra turi įtakos celiulito požymių sumažėjimui ir riebalinio audinio drenažinių procesų pagerėjimui. Tačiau kurortiniu gydymu ne visi gali pasinaudoti, todėl daugelis talasoterapinių metodų modifikuojami, kad juos galima būtų naudoti specialiuose centruose.
- Kaip atsirado ilgalaikio makiažo idėja?
- Ilgalaikis makiažas atsirado anaiptol ne dėl to, kad moterys troško išraiškingesnių veido bruožų. Šios procedūros buvo sukurtos, kad dėl įvairių ligų plaukų, antakių, blakstienų netekusiems žmonėms būtų galima atkurti estetišką išvaizdą. Beje, manoma, kad Kleopatra taip pat naudojo ilgalaikį makiažą, o kai kurių Egipto mumijų veidai ir kūnai buvo išmarginti tatuiruotėmis.
Ilgalaikio makiažo pradininku Europoje laikomas George‘as Burchettas. 1930 m. jis sukūrė techniką, kuria buvo galima ilgam patamsinti antakius.
- Kokia tokio makiažo technika šiuo metu yra pažangiausia? Kodėl?
- Viskas priklauso nuo technologijų ir darbo įgūdžių. Manau, kad šiuo metu pažangiausia yra mikropigmentacija tradiciniu būdu, bet atliekama su naujausių technologijų aparatu ir rinktiniais naujausios kartos pigmentais.
Pigmentas suleidžiamas tik į viršutinį odos sluoksnį (epidermį), nekliudo nervinių galūnių, todėl jaučiamas tik nedidelis skausmas. Dažai nepasiekia kraujagyslių ir limfagyslių, lieka epidermyje ir tarpląstelinėje terpėje, gebančioje išsaugoti dažus. Dažniausiai toks makiažas išlieka 2–4 m. Vėliau, norint išsaugoti ryškumą, reikia pakartoti procedūrą.
Sukurtas ir dar naujesnis metodas – manualinė mikropigmentacija (angl. microblading). Mikroskalpeliu yra padaroma įpjovimų odoje, į juos įšvirkščiama dažų ir gaunamas itin natūralus efektas, sukuriama plaukelių imitacija.
