- Ne paslaptis, kad išgirdus tokią diagnozę žmogus ima ją neigti. Kaip padėti artimajam susitaikyti su diagnoze?
- Reakcija į ligą yra labai individualus dalykas. Kad ir kiek mes stengtumėmės įsivaizduoti, kaip jaučiasi sergančioji, niekada 100 proc. to nesuprasime, todėl reikia gerbti sergančiosios ligos „jaukinimosi“ tempą. Savo priekaištais, gąsdinimais ir skubinimu mes tik atitolinsime ją nuo savęs. Supratimas, buvimas šalia ir gebėjimas išlaukti neprimetant savo nuomonės – tai pagrindas artimam ir pasitikėjimu paremtam bendravimui ligos kelyje.
Iš dalies neigimas yra naudingas, nes atsiranda laiko susitaikyti su diagnoze. Rimta problema tai tampa tik tuomet, kai užsitęsia pernelyg ilgai ir atidėliojamas reikiamas gydymas. Visgi prasidėjus gydymui, ligą „priima“ visi, kurie anksčiau dar nebuvo susitaikę su šia mintimi.
- Po diagnozės moteris dažnai apima pyktis ir ligos priežasčių ieškojimas. Nors jų dažniausiai niekas pasakyti negali. Kaip artimiesiems padėti sergančiai išlieti pyktį ir vėl atrasti ramybę?
- Į klausimą „kodėl?“ visada galima atsakyti nuoširdžiu „Nežinau, bet man labai gaila, kad taip nutiko“. Pyktis yra aktyvi reakcija į ligą ir noras rasti priežastį. Tai teigiamas požymis, kuris reiškia, kad žmogus „bunda kovai“, jis telkia jėgas ir ruošiasi aktyviems veiksmams. Tik suradęs atsakymą apie ligos priežastį, žmogus gali pasijusti saugus ir galintis kontroliuoti situaciją. Sąmonė turi rasti atsakymą ir nurimti, kad visas jėgas nukreiptų sveikimo link.
Onkologinėmis ligomis sergančius dažnai apima stipri baimė dėl savo sveikatos ir ateities. Ar turėtų artimieji drąsinti sergančią moterį?
Baimė susirgti vėžiu patenka į trejetuką pačių didžiausių baimių žmonijoje. Liga siejasi su skausmingais išgyvenimais, sudėtingu gydymu, išvaizdos pokyčiais ir su gyvenimo „finišo tiesiąja“.
Pagrindinis patarimas artimiesiems – nereikia „gesinti“ sergančiosios baimės. Venkite tokių padrąsinimų: „nebijok, viskas bus gerai“, „nesirūpink“ ir pan. Apie baimę reikia kalbėtis! Tik išgirdus tai, kas neramina, mes galėsime padėti. Neretai žinojimo baimė yra daug mažesnė nei nežinios baimė. Padrąsinti gali ir dingusio kontrolės jausmo atstatymas. Todėl šeima turėtų skatinti sergančiąją spręsti gydymo metu kylančius klausimus, priimti sprendimus susijusius su sveikata bei skatinti imtis sveikatą stiprinančių veiksmų.
- Visus ankščiau aptartus jausmus dažniausiai keičia liūdesys. Ar tai pavojingas jausmas?
- Liūdesys yra normalu. Liūdnos ramybės būsenoje organizmas kaupia jėgas kovai. Tik svarbu, kad liūdesys neužsitęstų per ilgai. Prie jo galima priprasti, dingsta noras kovoti su liga, siekti kažką nuveikti gyvenime ir pradedama plaukti pasroviui ir tampama bejėgiais. Negalima sergančiajai leisti priprasti prie minties, kad „aš - onkologinė ligonė“. Reikia padėti mylimai moteriai siekti gyventi be ligos.
- „Jaučiuosi kaltas, kad serga ji, o ne aš“, - taip dažnai sako sergančiosios artimieji. Ar reikia kovoti su šiuo jausmu?
- Kaltės jausmas yra išvalantis ir neretai atgręžiantis šeimos narius į tikrąsias vertybes. Kaltė mobilizuoja žmogų ir skatina jį atpirkti tikras ar prasimanytas nuodėmes ir skirti daugiau laiko ir dėmesio šalia esančiam. Dėmesys - būtent tai ir yra reikalinga sergančiai moteriai.
- Sergančios moterys kartais ima atstumti artimuosius ir stengiasi likti viena. Kaip elgtis ir ar reikia kovoti su šiuo moters noru?
- Vienišumo jausmas yra dažnas svečias sergančiųjų namuose. Artimieji įsisukę rutinos spąstuose, draugai gyvena savo gyvenimus, o neretai ir visai dingsta, nes nežino, kaip elgtis. Nors iš esmės galioja tos pačios bendravimo taisyklės kaip ir ankščiau. Tiesa, liga apriboja veiklas, dažniau tenka pabūti su savimi pačiu, pratintis prie savo draugijos. Net ir būnant artimiausių žmonių apsuptyje, sergančioji gali jaustis nesuprasta ir vieniša. Todėl ir apninka vienišumo jausmas.
Įveikti vienišumo jausmą padeda bendravimas su sergančiais ta pačia liga. Savitarpio pagalbos grupėse sergančioji supranta, kad ne ji vienas taip jaučiasi, o kitų žmonių patirtis ir mintys gali padėti atsakyti į jos pačios klausimus. Žinoma, ne kiekvienas nori atsiverti grupei žmonių. Tuomet galima pasikalbėti su psichologu ar tiesiog artimu žmogumi, kurio nuomonę sergančioji vertina. Kaip sako švedų patarlė: „Pasidalintas džiaugsmas - padvigubėja, pasidalintas skausmas - sumažėja perpus“.
- Ko jokiu būdų nesakyti ar nedaryti prie krūties vėžiu sergančios moters?
- Jokiu būdu neateiti su iškirpte pabrėžiančia krūtinės iškilumus, neateiti palaidais plaukais su besiplaikstančiomis garbanomis – visa tai dabar labai jautriai fiksuoja sergančiosios akys. Ateiti su nuoširdumu ir kalbėtis su JA, o ne su „onkologine ligone“. Manęs ne kartą klausė: „Mano draugei išoperavo krūties vėžį, eisiu aplankyti į ligoninę, bet nežinau apie ką kalbėtis nuėjus?“
Sakau: „O jei eitumėte su ja tiesiog papietauti mieste – apie ką kalbėtumėte?“ Susirgęs žmogus nepasidaro kitoks, jis netampa ateiviu, su kuriuo staiga nežinai, apie ką kalbėti! Tai tas pats žmogus, kuris tokiu ir nori likti jūsų akyse, nori, kad jį priglaustų, apkabintų ir pasakytų: „Myliu tave“. Ir tik labai retai nori, kad jo gailėtų.
„Pink Run su BENU“ bėgimas vyks spalio 11 dieną. Kviesdami dalyvauti visus, organizatoriai, „Kauno maratono klubas“, parinko ir simbolinę 5 kilometrų trasą, nuo Kauno klinikų iki Rotušės aikštės, kurią galės įveikti bene kiekvienas. Dalyvauti renginyje galima ne tik bėgant, bet ir einat pėsčiomis ar su šiaurietiškomis lazdomis. Svarbiausia dalyvauti!
Savo palaikymą galima išreikšti ir aukojant labdarai oficialioje renginio internetinėje svetainėje. Visa surinkta suma bus skiriama krūties magnetiniam rezonanso tomografo tyrimams, galintiems padėti ankščiau ir tiksliau nustatyti krūties vėžį, finansuoti.
