Nedėmesingi medikai
Vilniuje gyvenanti Rūta, norėdama suburti bendraminčius, tokio pat likimo brolius ir seseris, prisidėjo prie Nacionalinės alopecijos asociacijos įkūrimo.
Psichologe dirbanti moteris dvejus metus vadovauja šiai organizacijai.
Anot jos, vienas žalingiausių požiūrių, su kuriuo susiduria alopecija sergantys asmenys – tai grubus gydytojų elgesys: „Man pačiai teko su tuo susidurti Dermatovenerologijos centre, kai man, penkiolikmetei, gydytoja pasakė: rankas, kojas turi, žmonės su didesnėmis bėdomis gyvena. Jeigu trūksta informacijos, tegul medikai kreipiasi į mūsų asociaciją, pasakysime, kaip reikia informuoti, kaip reikia žmogui pranešti šią žinią.“
Rūtos šeimoje nėra tokio ligos atvejo. Nei mokykloje, nei mažame miestelyje, iš kurio yra kilusi, niekas nebuvo susidūręs su alopecija.
„Rajono gydytoja, mane pamačiusi, pasakė mamai: taigi jūsų dukrai vėžys. Kai trūksta informacijos, atsiranda keistas jausmas: o kas toliau – paskui gal akys iškris ar nosis nukris, gal dantys išbyrės, gal nagai nukris ir tu numirsi? Dėl to atėjus pas dermatologą norisi išgirsti, kad greičiausiai tai yra alopecija, neaišku, kokios kilmės (paprastai sunkiai nustatoma kilmė), bet jūs nemirsite, jūsų gyvybiniai organai nepažeisti. Tai labai paguodžia“, - tikina Nacionalinės alopecijos asociacijos prezidentė R.Barkauskaitė.
Kompensuoja perukus
Rūta šešerius metus nešiojo peruką. Tačiau su juo nesijautė laisva: šunta galvos oda, nepatogu, jis, kaip žinia, bet kada gali nukristi.
Kaip visuomenė priima alopecija sergančius žmones? Ar šią paslaptingą ligą sieja su onkologiniais susirgimais?
„Dažniausiai, kai pamato, sako: tokia jauna ir taip serga. Kaip gaila.
Kartais paaiškini žmonėms, bet, jeigu jiems reikia tikėti ir jaudintis dėl tariamo vėžio, aš nepakeisiu jų visų nuomonės. Išmokau nebekreipti į tai dėmesio arba paprastai pasakau: tiesiog alopecija, nieko rimto...“ – pasakoja 36-erių moteris.
Daugelį gydymo būdų pašnekovė yra patyrusi savo kailiu. Tiesa, džiaugiasi, jog kadaise mama jos „nepasmerkė“ gydytojų rekomenduojamam gydymui hormoniniais medikamentais.
„Mūsų organizacijos vienas tikslų – kompensavimo sistemos įdiegimas, kad mūsų pacientams būtų kompensuojami vaistai.
Sveikatos apsaugos ministerija per dešimt metų dar neatsiliepė nė į vieną mūsų užklausimą. Mes neprasiskiname kelio netgi į pokalbį su ministre.
Visos ekonomiškai išsivysčiusios šalys – Didžioji Britanija, Norvegija, Švedija, Suomija, Vokietija – turi kompensavimo sistemas. Tai reiškia, kad per metus gali kompensuoti du perukus arba reikiamas procedūras.
Esmė ta, kad mums dažnai reikia daryti kosmetines korekcijas: blakstienų, antakių linijos nubrėžimą. Ir pasaulyje yra kompensuojamos tokios procedūros. Tačiau galima rasti Lietuvos biudžetui priimtiną variantą, kad būtų kompensuojami bent jau vaistai“, - viliasi minėtos asociacijos vadovė.
Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Odos ir veneros ligų klinikos vadove prof. Skaidra Valiukevičiene.
- Sakykite, ar tokia reta liga, kaip alopecija, aktuali mums, lietuviams?
- Terminas „alopecija“ reiškia nuplikimą, terminalinių plaukų praradimą, dažniausiai galvos srityje, bet gali pasitaikyti ir kitose kūno vietose: barzdoje, gaktos ar pažastų srityje. Viena dažniausių alopecijos rūšių, bet ne tokia grėsminga, kai plaukai pamažu išplonėja ir jų tankumas mažėja – tai vyrų ir moterų androgeninė alopecija, susijusi su galvos plaukų svogūnėlių savybe neįprastai reaguoti į normalų kraujyje esančių vyriškų lytinių hormonų (androgenų) kiekį. Rečiau pasitaiko lizdinė alopecija, kuri atsiranda dėl terminalinio plauko svogūnėlio uždegimo.
Lizdinės alopecijos sergamumo registro Lietuvoje nėra, nes tai - gana reta patologija. Literatūros duomenimis, vienas iš tūkstančio žmonių gali susirgti šia liga. Vertinant jos riziką ir kaip dažnai kreipiasi pacientai, aprašoma, jog maždaug vienas du iš šimto gyventojų per visą gyvenimo laikotarpį gali būti susidūrę su alopecija.
- Kaip ši liga pasireiškia – plaukeliai krenta nuo galvos ar nuo viso kūno? Negi žmogus „atsisveikina“ netgi su blakstienomis?
- Pirmą kartą su šia liga susidūriau gan seniai, kai studijavau dermatovenerologiją. Liga pasireiškia labai įvairiai. Pirmiausiai jos paplitimas ir eiga labai priklauso nuo žmogaus amžiaus. Remiantis literatūros duomenimis, penkiasdešimt procentų visų lizdinės alopecijos atvejų prasideda vaikystėje iki lytinio brendimo. Tačiau vaikams lizdinė alopecija dažnai praeina savaime be gydymo, ypač iki trejų metų amžiaus.
Kitos lizdinės alopecijos pasireiškia vyresniame amžiuje, po keturiasdešimties metų. Tuomet liga turi blogesnę pasveikimo prognozę, kadangi dažnai nebūna savaiminio plaukų ataugimo. Sergant lizdine alopecija dažniausiai nukenčia galvos plaukai. Jie pradeda staiga retėti viename židinyje, tačiau per keletą savaičių gali nuslinkti visi galvos plaukai. Kartu gali iškristi ir blakstienos, antakiai, gaktos ar pažastų plaukai.
Retas variantas tarp vyrų, kai lizdinės alopecijos židinių atsiranda tik barzdos srityje. Tokiu atveju vyrai dėl to stipriai neišgyvena, gal netgi džiaugiasi. Lizdinė alopecija kelia ypatingą susirūpinimą, kai ji progresyvios eigos ir galvos plaukai krenta greitai ir visi. Blogos ligos prognozės simptomu yra laikomas nuplikimas, nusitęsiantis nuo smilkinių iki pakaušio.
- Ar mokslininkai jau išsiaiškino, kas lemia šią ligą?
- Lizdinės alopecijos priežastys nėra žinomos. Bet nustatyta, kaip ji formuojasi: aplink plauką prasideda uždegimas, ląstelės, iš kurių auga plaukas, yra laikinai „pervedamos“ į mažai gyvybingą būseną. Uždegimui pasibaigus, plaukas bet kada vėl gali išdygti. Todėl ir skiriamas gydymas vaistais nuo uždegimo bei bandoma išsiaiškinti galimai susijusias ligas. O tokių yra gana daug.
Dažniausiai pacientai yra tiriami dėl endokrinologinių ligų: skydliaukės uždegimo, mažakraujystės (geležies stokos), cinko ar kitų mikroelementų deficito. Ypač tarp vaikų ši liga dažnai prasideda po streso, didelio psichologinio sukrėtimo. Iš tikrųjų lizdine alopecija dažniau serga tie vaikai, kurie yra jautrūs, jiems blogiau sekasi mokykloje, jie išgyvena nesutarimus šeimoje, su draugais.
Turėjome vieną įdomų klinikinį atvejį, kuomet mergaitė patyrė avariją ir po savaitės galvoje atsirado monetos dydžio išplikęs židinys. Labai sunerimo mama, tačiau išsiaiškinus priežastį ir nuraminus tėvus, tiek pačią mergaitę, po poros savaičių plaukai savaime ataugo.
- Turbūt šia liga „pažymėtiems“ pacientams dažnai tenka aiškintis, jog jie neserga jokia onkologine liga?
- Taip, yra su onkologinėmis ligomis, kai taikant chemoterapiją nuslenka plaukai. Po chemoterapijos susiformuoja difuzinė alopecija, kurios metu plaukų svogūnėliai nėra pažeidžiami uždegimo, todėl jie sėkmingai atauga. Mažais keliais židiniais prasidėjusi lizdinė alopecija turi gerą prognozę, jeigu pasireiškia iki trijų židinių.
Pakoregavus psichologinį mikroklimatą ir cinko deficitą papildais, ligos eiga būna gera. Kuomet yra pilnos galvos lizdinė alopecija, reikia skirti priešuždegiminį gydymą vietinio ir sisteminio poveikio hormonais. Žinoma, ne visada pavyksta padėti pacientams. Kol kas nėra sukurta tobulo vaisto šiai ligai visiškai išgydyti.
