Intymūs vyrų negalavimai dėl nepakankamo švietimo vis dar laikomi gėdingais. Tai skatina tyliai kentėti, užuot ieškojus pagalbos.
Tampa mitų aukomis
Lietuvos seksualinės medicinos draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojas urologas Robertas Adomaitis įsitikinęs, kad viena iš didžiausių problemų – Lietuvoje iki šiol nėra formalizuoto lytinio švietimo, ir tai atsispindi vyrų požiūryje į jų lytinę sveikatą. Jie neturėjo galimybių gauti teisingą informaciją, apie šias problemas mūsų visuomenėje, šeimoje nėra tradicijos atvirai šnekėti, todėl daugelis į seksualinės sveikatos specialistus ar urologus besikreipiančių pacientų yra suklaidinti neteisingų įsitikinimų.
„Apie trečdalis vyrų, kurie kreipiasi dėl seksualinių sutrikimų, savo seksualines funkcijas vertina pagal vyraujančius mitus. Vienas iš jų – lytiniam aktyvumui reikalinga „geležinė“ erekcija. Jeigu ji ne tokia, galvojama, kad lytinis gyvenimas baigėsi. Kitas populiarus mitas – lytinis aktas turėtų tęstis mažiausiai pusę valandos, o dar geriau valandą. Jeigu tai nepavyksta, jie ateina „taisyti“ savo lytinės funkcijos“, – pateikia pavyzdžių pašnekovas.
Dar vienas mitas, vyrus persekiojantis nuo seniausių laikų, susijęs su varpos dydžiu ir ilgiu. Atrodo, kad niekas neskaito straipsnių, kuriuose kalbama apie matmenų vidurkius. Europoje vidutinis varpos ilgis erekcijos metu siekia apie 13,5 centimetro. Tačiau lietuviai norėtų, kad jų varpa būtų 18 centimetrų ilgio, ir galvoja, kad negali patenkinti moters, jei erekcijos metu ji siekia tik 12. Mažos varpos diagnozė – mikropenis – nustatoma tik tada, kai erekcijos metu ji trumpesnė nei 8 centimetrai.
„Iš čia kyla dar vienas klaidingas įsitikinimas, kad vyras moteriai gali suteikti pasitenkinimą tik varpa, kad ji vaidina svarbiausią vaidmenį. Apie moterų lytinius organus, jų reikšmę siekiant orgazmo, seksualinę techniką neretai vyrai dėl žinių trūkumo turi labai menką supratimą, šioje srityje yra nepakankamai išprusę. Jie išgyvena, kad negali patenkinti partnerės, tačiau nesuvokia, kokios priežastys tai lemia“, – komentuoja R. Adomaitis.
Neskuba ieškoti pagalbos
Seksualiniai sutrikimai, dėl kurių dažnausiai kreipiamasi pagalbos į specialistus, yra nepakankama erekcija ir greita ejakuliacija. Šiek tiek rečiau (maždaug vienas atvejis iš dešimties) pasitaiko besiskundžiančiųjų lytinio potraukio stoka. Urologinės ligos, dažniausiai atvejančios vyrus pas gydytojus, yra sutrikęs šlapinimasis dėl prostatos padidėjimo, inkstų ar šlapimo pūslės akmenligė ir onkologinės urologinės sistemos ligos: prostatos, šlapimo pūslės, inkstų vėžys.
„Sutrikus šlapinimuisi pacientai linkę ilgai kęsti, tik tada, kai atsibosta laukti, kol nusišlapins, ir šlapimas ima tykšti ant batų, eina pas gydytoją. Akmenligės priepuolis bematant, net ir vidury nakties, atvaro tiesiai į priėmimo skyrių, nes skausmai būna sunkiai pakeliami. Vyresniame amžiuje viena labiausiai paplitusių vyrų ligų yra prostatos vėžys. Tačiau tai, kad ji dažnai pasitaiko, nereiškia, kad kiekvienas ja susirgęs miršta“, – aiškina urologas.
Mirtingumas nuo šios ligos išauga tik sulaukus 70–80 metų. Jaunesniems vyrams agresyvių formų prostatos vėžys pasitaiko retai, daugumai diagnozuojamos ankstyvos ligos formos. Pagal prevencinę Priešinės liaukos vėžio programą patikrinta beveik 100 proc. vyrų, kurie bent kartą per devynerius metus, kai ji įgyvendinama, buvo atėję pas šeimos gydytoją. Net ir nustačius prostatos vėžį neskubama operuoti ar taikyti chemoterapiją, kai liga – mažo agresyvumo, daugeliu atvejų reikia tik stebėti pacientą.
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad inkstų akmenligė gali būti susijusi ir su nesveiku gyvenimo būdu, ir su žalingais įpročiais. Ja paprastai suserga tie, kurie valgo bet ką, per dideliais kiekiais, laiką leidžia prie televizoriaus užuot išėję pasivaikščioti, yra nutukę, jų cholesterolio kiekis kraujyje padidėjęs. Rizikos faktorius sergant akmenlige ir prostatos ligomis yra ir rūkymas. Dažnai akmenligė nustatoma sergantiems metaboliniu sindromu, antrojo tipo cukriniu diabetu.
„Nuo 50 metų amžiaus vyrams, kurie rūpinasi savo sveikata, patarčiau kartą per metus pasidaryti inkstų ir šlapimo pūslės echoskopijos tyrimą. O tiems, kurie surūko po pakelį cigarečių per dieną, dėl inkstų ir šlapimo pūslės onkologinių ligų, prostatos vėžio reikėtų profilaktiškai tikrintis jau sulaukus 40 metų. Inkstų vėžys dažniausiai būna atsitiktinis radinys tiriant pacientus, kurie skundžiasi pilvo skausmais, ar tikrinant dėl širdies ligų“, – teigia R. Adomaitis.
Pirmasis infarkto požymis
Pagrindiniai simptomai, kuriuos pajutę vyrai nedelsdami turėtų eiti pas urologą, yra erekcijos sutrikimai, sutrikęs šlapinimasis, kraujas šlapime, matomas plika akimi. Gydytojas įspėja, kad sunerimti dėl pasikartojančių erekcijos sutrikimų turėtų jau keturiasdešimtmečiai. Jie susiję ne su natūraliu senėjimo procesu, kaip daugelis galvoja, o yra vienas pirmųjų požymių, kad iki infarkto liko maždaug ketveri metai, tai ženklas išsitirti širdį.
Erekcijos mechanizmas susijęs su kraujagyslėmis. Jas neigiamai veikiantys veiksniai, didinantys riziką susirgti širdies ligomis, didina ir erekcijos sutrikimo riziką. Vyrai prieš įvykstant infarktui neretai kurį laiką jau patiria erekcijos problemų. Jos atsiranda anksčiau, nes erekciją užtikrinančios kraujagyslės yra gerokai siauresnės negu širdies, dėl to užsikemša pirmiau.
„Deja, daugelis vyrų, sulaukę vidutinio amžiaus, dėl erekcijos ar kitų seksualinių sutrikimų neskuba pas gydytojus. Jie dažnai šias problemas sprendžia ne su urologu, o prie butelio, Lietuvoje geriausiu vaistu nuo šių ligų tebelaikoma degtinė“, – apgailestauja R. Adomaitis.
Seksualinio poros gyvenimo problemos labiau rūpi jaunesniems pacientams. Jei šioje srityje juos kas nors trikdo – skausmai, erekcijos ar potencijos sutrikimai – ilgai nedelsdami ieško specialistų pagalbos. Tačiau ne dėl to, kad rūpintųsi savo pačių sveikata, o labiau dėl gerų santykių su partnere.
Gydytojai turėtų paskatinti
Į kokį specialistą reikėtų kreiptis? Jeigu nejauku su šeimos gydytoju, kurių dauguma yra moterys, kalbėtis apie vyriškas problemas, galima keliauti tiesiai pas urologą, tačiau neturint šeimos gydytojo siuntimo už jo konsultaciją teks susimokėti. Jeigu staiga blogai pasijutote, galite kreiptis į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių, kuriame budi ir urologas. Nustačius, kad reikalinga būtinoji pagalba, mokėti už tai nereikės, pataria pašnekovas.
Dėl seksualinių sutrikimų vyrams geriausiai konsultuotis su urologais, daugelis jų šią sritį gerai išmano. Galima kreiptis ir į seksualinės medicinos gydytojus, tačiau jų, išlaikiusių egzaminus ir įgijusių šią kvalifikaciją, sertifikuotą Europos medicinos specialistų sąjungos (UEMS), visoje Lietuvoje yra tik trys. Pagal Europos Sąjungoje galiojančią tvarką, seksualinės medicinos specialybė nėra savarankiška, todėl nelicencijuojama.
Šiuos sutrikimus gydyti gali bet kuris kitos specialybės gydytojas, baigęs specialius mokymus ir išlaikęs egzaminą. Dažniausiai tai būna urologai, endokrinologai, neurologai ar psichiatrai. Kai kuriais klausimais galėtų pakonsultuoti ir šeimos gydytojai. Daugelyje užsienio šalių šeimos gydytojui įprasta savo paciento vyro kiekvieną kartą jam apsilankius pasiteirauti, ar jam nekyla problemų su erekcija. Lietuvoje tai sunkoka įsivaizduoti.
Viena vertus, ruošiant šeimos gydytojus galėtų ir turėtų būti skiriama daugiau dėmesio žinioms, susijusioms su lytine sveikata. Kita vertus, būtina šviesti visuomenę, kad vyrai išdrįstų apie savo intymųjį gyvenimą šnekėti nebijodami, jog bus palaikyti ištvirkėliais. Šeimos gydytojai turėtų paskatinti tai daryti. „Kaip rodo patirtis, dažnai pacientai tik laukia gydytojo klausimo ir leidimo pasisakyti apie seksualinius sutrikimus“, – aiškina R. Adomaitis.
Užpildys žinių spragas
Lietuvos seksualinės medicinos draugijos prezidentas teigiamai vertina neseniai pasirodžiusią garsaus urologo prof. Balio Dainio knygą „Urologo užrašai“, kurioje vyrai gali rasti daug naudingos informacijos apie savo anatomiją, seksualinę sveikatą. „Manau, kad ši knyga ypač naudinga profilaktikos prasme, paaiškina žmogui, kas yra norma, o kas liga. Apie pusę problemų, susijusių su seksualine sveikata, lemia nežinojimas“, – svarsto R. Adomaitis.
Jis viliasi, kad leidinys užpildys lytinio švietimo spragas. Gydytojo nuomone, visų pirma „Urologo užrašus“ reikėtų paskaityti paaugliams dar iki tada, kai pradeda mylėtis. Tai apsaugos juos nuo klaidų, kurios vėliau tampa ligų priežastimi. „Manau, kad knyga ypač pasitarnaus kaip mitų griovėja. Kai pacientas ateina pas mane ar kitą specialistą, per pusę valandos, kurią galime skirti jo konsultacijai, to padaryti tiesiog nesuspėjame“, – tikina R. Adomaitis.
Pats „Urologo užrašų“ autorius akcentuoja, kad vyrai į savo lytinę sveikatą dažniau yra linkę numoti ranka, nekreipti dėmesio į atsiradusius simptomus, juos nurašyti kaip nereikšmingus, susijusius su amžiumi, natūraliu senėjimu.
„Todėl dažnai savo partnerius pas urologus atveda moterys, pastebėjusios vienokius ar kitokius sutrikimus. Jos pastabesnės, atkaklesnės ir nelinkusios taip lengvai susitaikyti su problemomis“, – dalijasi ilgamete patirtimi B. Dainys.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Urologijos skyriaus vedėjo, docento, medicinos mokslų daktaro Henriko Ramono pastebėjimu, daugelis su vyrų seksualine sveikata susijusių problemų kyla dėl nesusikalbėjimo, abejonių. Ši knyga daugelį jų gali padėti išsklaidyti. Jo vertinimu, „Urologo užrašai“ pasitarnaus ne tik vyrams, bet ir moterims, kurios nori daugiau sužinoti apie savo partnerių fiziologiją ir sveikatą. Bendromis jėgomis įveikti nesklandumus lengviau.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
