Kritiški apsinuodijimai toksikologų akimis: vaistą nuo nuodo skiria tik dozės

„Nė dienos nesigailėjau pasirinkusi šią specialybę“, – sako Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Dragelytė.
Jai tenka gydyti sunkiausius pacientus, tirti sudėtingiausius atvejus. Dažnai būna lemtinga kiekviena minutė, todėl sprendimus tenka priimti greitai ir nedvejojant.

- Kodėl nusprendėte pasirinkti šią medicinos sritį, neatsispyrėte nuodų magijai?

- Dar XV a. garsus šveicarų gydytojas Paracelsas sakė, kad visos medžiagos yra nuodai, ir tik dozė skiria vaistą nuo nuodo. Toksikologija yra viena iš mistiškiausių specialybių. Man patinka detektyvai, o toksikologo darbas juos labai primena. Dažnai apsinuodijusio paciento dėl sunkios būklės negali nieko paklausti, šalia nėra artimųjų, kurie galėtų ką nors apie jį papasakoti, tad tenka pagal klinikinius požymius, tyrimų rezultatus, pasitelkus patirtį, o kartais – nuojautą, bandyti dėlioti dėlionę, iš kurios paaiškėtų, ką gi jis suvalgė ar išgėrė.

Toksikologija labai specifinė sritis ir todėl, kad pacientai nenoriai prisipažįsta, kokias toksiškas medžiagas vartojo, jaučia gėdą, dažnai meluoja. To negali nė sekundei užmiršti ir turi kritiškai vertinti tai, ką jie pasakoja. Todėl toksikologai labai nepatiklūs, stengiasi „skaityti tarp eilučių“.

- Esate dar ir anesteziologė-reanimatologė. Kas pastūmėjo įgyti antrą specialybę?

- Kasdien susidurdama su labai sunkiais ligoniais supratau, kad norėdama jiems padėti, išgelbėti gyvybę turiu įgyti papildomų žinių. Esu vienintelė toksikologė-reanimatologė moteris Toksikologijos centre. Į jį atėjau dar besimokydama rezidentūroje. Šiemet sukanka dešimt metų, kai čia dirbu. Šiuo metu mano darbo vieta yra Toksikologinės reanimacijos ir intensyvios terapijos poskyris.

Čia gydomi patys sudėtingiausi pacien­tai, dažnai kritinės būklės. Todėl įtampos netrūksta. Sakome, kad dirbant toksikologu gali pavargti, susijaudinti, pasibjaurėti, paliūdėti, tačiau nuobodu tikrai nebus. Visų pirma čia kasdien didžiulis tempas, kiekvienas atvejis be galo skirtingas, didžiulė diagnozių įvairovė. Toks darbas atitinka mano charakterį, aš nenustygstu vietoje, mėgstu, kai viskas greitai keičiasi, man nėra žodžio „palauk“.

- Tačiau iš pradžių norėjote tapti chirurge?

- Taip, nors ši specialybė ir labai nemoteriška. Ko gero, dėl to ji mane ir viliojo – kaip iššūkis. Tačiau studijuojant Vilniaus universiteto Medicinos fakultete viena įžvalgi darbuotoja iš rezidentūros skyriaus patarė išbandyti toksikologiją sakydama, kad būtent man ši specializacija turėtų tikti ir patikti. Nelabai supratau, koks yra toksikologo darbo pobūdis, todėl kurį laiką svarsčiau, dėliojau pliusus ir minusus. Vis dėlto susiviliojau šia sritimi ir nė dienos dėl to nesigailėjau.

- Kokios savybės svarbiausios gydytojui toksikologui?

- Geras humoro jausmas. Mūsų darbas labai sunkus emociškai, o humoras padeda neįsileisti į save neigiamų emocijų, atsikratyti įtampos. Reikia sugebėti dirbti komandoje, nes svarbus ne tik gydytojo profesionalumas, bet ir slaugytojų pagalba, jų geras žodis pacientui. Taip pat reikalinga greita reakcija, gebėjimas nesutrikti kritinėje situacijoje.

Gydant ligonius, priklausomus nuo alkoholio ir narkotikų, neapsieisi be kantrybės, kruopštumo, nes turi įvertinti kiekvieną smulkmeną. Toksikologas tarsi ieško nesančio dramblio aukštyn kojomis suverstame kambaryje. Dramblys – nuodas, kuris pateko į organizmą, viską sujaukė ir išėjo. Jo ten nebėra, bet poveikis liko, mes turime jį išsiaiškinti, kad galėtume vėl viską sudėlioti į savo vietas.

- Reanimacijos ir intensyvios terapijos palatoje toli gražu ne visos istorijos baigiasi laimingai...

- Visuomet pacientų artimiesiems aiškinu, kad sėkmė priklauso nuo trijų dalykų: gydytojų profesionalumo, aparatūros ir paties ligonio pastangų. Gydymo procese svarbu tai, kaip žmogaus organizmas kovoja su liga, ar pacientas nori pasveikti. Deja, nusižudyti bandę asmenys paprastai gyventi nenori. Ir dirbdama su jais jau dešimtmetį įsitikinau, kad jei žmogus įjungė tokią programą, jam padėti bus labai sunku. Kai susergama kokia nors kita liga, kad ir onkologine, labai norisi pasveikti, ir ta saviįtaiga lemia stebuklingus išgijimus, nors specialistų prog­nozės buvo pesimistiškos.

- Dėl kokių apsinuodijimų dažniausiai patenkama į jūsų skyrių?

- Dažniausiai apsinuodijama alkoholiu ir jo surogatais, vaistais, psichotropinėmis medžiagomis, rečiau – buitinės chemijos produktais, smalkėmis, grybais, įkanda gyvatės. Taip dažnai atsitinka netyčia, pavyzdžiui, išgėrus į mineralinio vandens butelį įpiltų buitinės chemijos produktų ar techninių skysčių.

Būna, kad senyvo amžiaus žmonės naktį pasijutę blogai tamsoje griebiasi širdies lašų, ir atsitiktinai išgeria amoniako, kurio buteliukas dažniausiai stovi šalia. Be nespecifinių priemonių, taikomas gydymas priešnuodžiais, pakaitinės inkstų terapijos metodai, hiperbarinė oksigenacija, jei reikia, pacientus konsultuoja kitų specialybių gydytojai.

Labai dažni atvejai, susiję su ilgalaikiu alkoholio vartojimu, dėl kurių sutrinka įvairių organizmo sistemų veikla. Tuomet prireikia reanimacinių ir intensyviosios terapijos priemonių. Alkoholinė intoksikacija gali komplikuotis ūminiu kasos uždegimu, jis dažniausiai vystosi vartojant koncentruotus gėrimus, bet neretai susergama ir vieną kartą išgėrus didelį alkoholio kiekį. Sunkios būklės komplikuojasi į širdies raumens pažeidimą, ritmo, metabolizmo sutrikimą, plaučių pabrinkimą ir staigią mirtį.

Visiems, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, vystosi įvairaus laipsnio kepenų pažeidimai. Pasaulio sveikatos organizacijos 2014 m. duomenimis, Lietuva pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą yra trečioje vietoje – vienam gyventojui tenka 15,4 l grynojo alkoholio per metus. Daugeliui atrodo, kad tokie pacientai yra beviltiški, kad jiems niekas nebegali padėti, tačiau toksikologai jų nenurašo. Dalis mums padedant atsistoja ant kojų, išsikapsto. Ir po to dar padeda kitiems. Matau tokius stebuklus pakankamai dažnai.

- Ar daug pacientų kenčia nuo priklausomybės psichotropinėms medžiagoms, vaistams?

- Taip, jie sudaro didelę mūsų ligonių dalį. Priklausomybės ligomis sergantys asmenys nebūtinai yra degradavę, asocialūs, kaip paprastai įsivaizduojama. Dažniausiai tai išsilavinusi visuomenės dalis – teisininkai, advokatai, gydytojai, žurnalistai ir kiti. Gydome daug inteligentiškų moterų, kurios kas dieną tvarkingai vaikšto į darbą, savaitgaliais šeimai ruošia pietus.

Jeigu nežinotum, neįtartum, kad jos yra priklausomos nuo migdomųjų ar raminamųjų vaistų. Vartoja juos kelias dešimtis metų ir nebegali apsieiti. Didėja raminamųjų vaistų vartojimas, priklausomybė nuo jų sparčiai vejasi alkoholio priklausomybę. Jei dėl įvairių priežasčių pradėję gerti šiuos vaistus pacientai laiku nenutraukia jų vartojimo, vystosi tolerancija ir pripratimas.

Lietuvoje daug nerimo kelia ir „girtų vaistų“ tendencija, kai psichotropiniai vaistai vartojami su alkoholiu. Pasaulyje raminamieji vaistai, ypač jų ir alkoholio derinys, jau yra didesnė problema negu tik alkoholis.

- Ar dažnai vaistais apsinuodijama netyčia, dėl neatidumo?

- Per savaitę skyriuje gydomas bent vienas pacientas, kuris dėl netinkamo vartojimo apsinuodija vaistais nuo skausmo ar peršalimo. Žmonės prisiperka skirtingų pavadinimų medikamentų ir geria juos, tačiau neatkreipia dėmesio, kad pagrindinė visų jų sudedamoji dalis – paracetamolis ar kita medžiaga, kurią būtina tinkamai dozuoti.

Jie gali sukelti pavojingus kepenų pažeidimus, pasireiškiančius ne iš karto. Antrą ar trečią dieną žmogus pagelsta, bet nesupranta, kad tai kepenų pažeidimo požymis, ir kreipiasi dažniausiai į šeimos gydytoją. Apsinuodijimo šiais vaistais pasekmės ilgalaikės, kepenų pažeidimai lieka visam gyvenimui, jei pasiseka išgelbėti ligonį. Tačiau jei prasideda žaibinis kepenų nepakankamumas, jis baigiasi mirtimi.

- Dar viena pacientų grupė – grybautojai. Tikriausiai puikiai žinote, kada kokie grybai pradeda dygti?

- Greitai pradės dygti bobausiai, pasipils jų mėgėjai. Aš grybų valgytojus vadinu gurmanais. Vieni gerai nepažįsta grybų, kiti regėjimui su amžiumi suprastėjus apsirinka, treti turguje nežinia kokių grybų prisiperka.

Labiausiai įsiminęs įvykis nutiko prieš kelerius metus, kuomet pusamžis vyras savo kaime susilažino su draugais, kad suvalgęs raudonąją musmirę išgyvens. Taip ir įvyko, raudonoji musmirė nuodinga, bet ne mirtinai – ji sukelia tik bendrus apsinuodijimo požymius.

Tačiau kitais metais tas pats vyras nutarė žengti toliau ir susilažino, kad suvalgęs žalsvąją musmirę taip pat nenumirs. O ši – mirtinai nuodinga, jos toksinas negrįžtamai suardo kepenis. Pacientas mirė pralaimėjęs lažybas.

- Ar dažnai tenka teikti pagalbą apsinuodijusiems smalkėmis žmonėms?

- Tai dažniausia grupinių apsinuodijimų priežastis šaltuoju metų laiku. Šis nuodas bespalvis, bekvapis, todėl būna sunku ką nors įtarti. Rekomenduočiau tiems, kurie šildosi dujų katilais namuose, bent jau miegamuosiuose įsirengti smalkių detektorius.

Apsinuodijus smalkėmis labiausiai pažeidžiama centrinė nervų sistema, sutrinka koordinacija, atsiranda mieguistumas, galvos skausmas, tirpsta rankų pirštai. Dažnai pas mus ligoniai patenka pavėluotai. Gydymo trukmė priklauso nuo paciento būklės. Vienam užtenka išeiti į gryną orą, kitam prireikia gydymo reanimacijoje, o kai kurių nepavyksta atgaivinti.

- Tikriausiai pasitaiko moterų, kurios apsinuodija namuose neatsargiai naudodamos buitinės chemijos priemones?

- Taip, aš jas vadinu stropuolėmis. Dažniausiai jos nukenčia valydamos nedidelę uždarą patalpą, paprastai vonią ar tualetą. Nieko blogo nenutiktų, jeigu jos saugiai naudotų tik vieną valiklį, tačiau siekdamos įveikti nešvarumus vienu metu išbando daug skirtingų priemonių. Jose esantys chemikalai susimaišo ir įvyksta reakcija, kurios metu išsiskiria toksiškos medžiagos. Joms patekus į kvėpavimo takus organizmas apsinuodija. Tai labai pavojinga.

- Kokių naujų tendencijų pastebite priklausomybių ligų srityje?

- Lietuvoje vis daugėja žmonių, kurie piktnaudžiauja vaistais. Dalis kaltės dėl to tenka ir gydytojams: jie skuba išrašyti vieną ar kitą preparatą, tačiau neparagina ligonių pirmiausia keisti gyvenimo būdą, atsikratyti žalingų įpročių, sveikiau maitintis, daugiau judėti. Vieninteliai toksikologai savo pacientams neskiria vaistų, o bando juos išplauti iš organizmo. Išskyrus tuos atvejus, kai prireikia priešnuodžių.

Pastebiu, kad lietuviai labai noriai vartoja vaistus, yra prie jų įpratę. Atvažiuoja pas mus močiutės su vaistų maišais, kuriuos peržiūrėję pamatome, kad jos vienu metu gėrė medikamentus su ta pačia veikliąja medžiaga. Lietuvoje nėra rimtos receptinių vaistų išrašymo apskaitos.

Daugelis gydytojų vaistus ligoniams paskiria nepasidomėję, kokius preparatus jiems išrašė kitų sričių medikai, kaip jie sąveikauja tarpusavyje, kokį poveikį organizmui daro. Jei pasakysi, kad pametei receptą ar užmiršai nusipirkti vaistų ir jo galiojimas baigėsi, daugelis gydytojų lengvai išrašys naują. Tai sudaro sąlygas piktnaudžiauti, vartoti didesnes dozes. Gaila, niekas nesiryžta kovoti su farmacijos pramone.

- Energiniai gėrimai taip pat nėra tokie nekalti, kaip atrodo?

- Šie gėrimai sukelia priklausomybę ir moksliniais tyrimais įrodyta, kad gali būti vartai į kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Stimuliuojamosios medžiagos ne tik padidina ir taip nemažą vaikų bei paauglių aktyvumą, bet gali sukelti agresiją, smurto protrūkius. JAV atlikti tyrimai parodė, kad žmonės, dažnai vartojantys šiuos gėrimus, yra labiau linkę smurtauti, rizikuoti, elgiasi agresyviau. Tai paskatino atsakingas institucijas riboti šių gėrimų pardavimą.

Džiugu, kad nuo praeitų metų lapkričio Lietuvoje asmenims iki 18 metų draudžiama įsigyti energinių gėrimų. Tačiau gydytojų dėmesio centre atsiduria ir suaugę asmenys, vartojantys energinius gėrimus norėdami išlikti darbingi, žvalūs ir energingi. Juose kofeino yra panašiai kaip keliuose kavos puodeliuose, tačiau kava geriama ilgiau, tad kofeino koncentracija išgėrus energinio gėrimo plazmoje būna didesnė.

Kitas ne mažiau pavojingas įprotis – šių gėrimų vartojimas kartu su alkoholiu. Energinio gėrimo ir alkoholio mišinys stipriai apnuodija, gali sutrikdyti vidaus organų, ypač širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Penktadienio naktimis iš klubų pas mus į skyrių dažnai atveža šiuo mišiniu apsinuodijusių žmonių.

- Jūs pati tikriausiai tik esant būtinybei vartojate vaistus, alkoholį geriate saikingai ir neragaujate energinių gėrimų, jau nekalbant apie grybus? 

- Vaistų be reikalo nevartoju, alkoholio neatsisakau, bet nepikt­naudžiauju. Energinių gėrimų negeriu ir niekam nepatariu, nebent vairuojate naktį ir reikia būtinai nuvažiuoti iki tam tikros vietos, o miego labai labai norisi. Man patinka vaikščioti po mišką, tačiau grybų nerenku ir nevalgau. Nei baravykų, nei jokių kitų. Matyt, per daug esu prisižiūrėjusi, kuo tai gali baigtis.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!