Ingos patirtis: kaina, kurią teko sumokėti už tokią figūrą

„Didelių kompleksų dėl išvaizdos niekuomet nejaučiau, visuomet maniau, kad jei pats savęs nemylėsi tai ir niekas kitas nemylės. Tad ir pasitikėjimo savimi niekuomet nestokojau, tačiau gražesnės figūros, kaip ir bet kuri mergina, visad norėjau. Juk ties šiuo klausimu kiekvienas visuomet turime ir turėsime kur tobulėti“,- pasakoja Inga, dalindamasi patirtimi, kaip iš putlutės mergaitės pavirto sportiška mergina.

Tiesa, visada buvau „putlutė“ ir žemesnėse klasėse tekdavo kartais išgirsti kandžių replikų iš aplinkinių dėl mano sudėjimo, tačiau kažkaip jau nuo mažų dienų esu užsiauginusi „storą odą“ ir jokie užgauliojimai manęs negąsdindavo ir neimdavau į galvą.

Visuomet buvau aktyvi. Lankiau tai vienus, tai kitus šokius, galiausiai, geriausios draugės paskatinta, 9 klasėj pirmą kartą nuėjau į sporto salę, su kuria neišsiskiriu iki šiol. Aišku, anksčiau tas sportavimas buvo tik mėgėjiškas - porą ar keletą kartų į savaitę, vėliau dažniau pradėjau rinktis aerobikos užsiėmimus vietoj treniruoklių salės...

O užsiimti būtent tokiu sportu ir sudalyvauti varžybose įkvėpė joms besiruošianti ta pati geriausia draugė, kuri pasiūlė kartu sportuoti ir man pakeisti sporto klubą. O ten jau ir sutikau trenerius, kurie man šiek tiek tarsi juoko forma (nes vėliau ir patys minėjo, jog iš manęs apskritai tikėjosi mažiausiai, tačiau padariau daugiausia) pasiūlė pasiruošti fitneso varžyboms(ir jiems visą gyvenimą už tai būsiu labai dėkinga).

Ir net pati nepajutau, kaip net nedvejojusi ir užsidegusi iškart užsikabinau už šitos minties ir tą pačią minutę pasakiau: „taip, tikrai sugebėsiu visko atsisakyti, ruošiamės!“. Na, o visa to kaina - kantrybė, skanumynų nebuvimas, valia, užsispyrimas ir, žinoma, alkoholiniai kokteiliai iškeisti į baltumų kokteilius, o naktinis klubas - į sporto klubą.

Iš pradžių nebuvo labai sunku, nes noras sudalyvauti tose varžybose buvo toks didelis, kad visi sunkumai man visiškai nublanko. Sunkiau laikytis režimo jau pasidarė (dar dabar tiksliai pamenu tą skaičių, nes nusipiešiau atskirą kalendorių ir pradėjau braukyti dienas iki pirmų varžybų(:D)) kuomet buvo likusios lygiai 50 dienų. Tačiau tada jau kažkaip situaciją lengvindavo tai, kai blaiviai suvokdavai, jog jau tiek daug nuėjai, visiems čia apsiskelbei, kad dalyvausi ir nebėra jau kur dėtis ir nebeverta tiek paaukojus trauktis. Noras įrodyti sau, jog gali, buvo stipresnis ir ilgesnis už trumpalaikį norą pasitenkinti mėgstamu valgiu.

Tai, kad šitas sportas kaip koks narkotikas taip įtraukia, kad norisi tik judėti pirmyn ir siekti aukštesnių bei geresnių rezultatų, o man iki gerų rezultatų dar laukia labai ilgas kelias. Viso labo sudalyvavau tik poroje varžybų ir tai nelabai sėkmingai, taip kad tobulėti ir ko siekti dar yra labai labai labai daug kur.

O nevaržybiniu sezono metu taip drastiškai kąsnių skaičiuoti tikrai netenka, todėl spėji ir „atsivalgyti“ ir „atsipramogaut“ (kas po varžybų suteikia mažiausiai tris kartus daugiau laimės), o po visų šitų „balių“ vėl savimi nebepatenkintas ir pilnas motyvacijos kantriai ir sąžiningai vėl nori ruoštis sekančiam sezonui.