- Kodėl nusprendėte pasukti į sveikatos psichologijos sritį?
- Ilgą laiką dirbau priklausomybių prevencijos srityje, su vartojančiais alkoholį, narkotikus asmenimis. Žinodama, kokios šių priklausomybių pasekmės, priėjau prie išvados, kad svarbiausia – užkirsti kelią priklausomybėms taikant prevencinius veiksmus. Dirbant prevencijos srityje mano tyrimų laukas išsiplėtė, šiuo metu tyrinėju rizikingą žmonių elgesį. Ir alkoholio, narkotikų vartojimas, ir rūkymas, ir riebaus maisto valgymas yra rizikingas, sveikatai nepalankus elgesys. Taip pat domiuosi sveikatos stiprinimu ir ligų prevencija, priklausomybių psichologiniais aspektais.
- Tai nauja specialybė. Ar daug sveikatos psichologų turime?
- Sveikatos psichologai Vilniaus universitete rengiami nuo 2008 metų, šioje srityje specializuojasi studentai magistrantai. Jų kiekvienais metais paruošiame nuo 7 iki 10. Bakalaurams psichologams taip pat skaitomas privalomas sveikatos psichologijos kursas. Jame supažindinama su įvairiomis psichologinėmis teorijomis, kurios aiškina, dėl ko žmonės nekeičia sveikatai žalingo elgesio, nors supranta, kad jiems tai kenkia.
Šios teorijos vėliau taikomos ir dirbant su pacientais. Sveikatos psichologija, nors yra psichologijos mokslo šaka, turi nemažai bendra su medicina. Šiuo metu jai pasaulyje skiriama daug dėmesio, nes vyksta sveikatos sistemos krizė, viena iš jos priežasčių – lėšų trūkumas. Atlikus tyrimus ir išsiaiškinus, kokiomis ligomis dažniausiai sergama, nustatyta, kad didžiausia našta visuomenei yra lėtinės neinfekcinės ligos, tokios kaip širdies ir kraujagyslių, onkologinės, cukrinis diabetas, astma. Jos visos susijusios su gyvenimo būdu. Atrodo, viskas labai paprasta: jeigu žmogus pakeis savo elgesį, gali jų išvengti. Tai nustačius daugelyje šalių sveikatos priežiūros sistemas pradėta perorientuoti iš gydymo į ligų prevenciją ir sveikatos stiprinimą.
- O kokia situacija Lietuvoje?
- Šiai sričiai Lietuvoje, nors ji ir pripažįstama prioritetine, iki šiol beveik neskiriama finansavimo. JAV, kitose šalyse jau nemažai nuveikta, o pas mus žengiami tik pirmieji žingsniai. Dauguma lėtinių ligų kontroliuojamos, jeigu laikomasi gydytojo nurodymų, tačiau dalis žmonių vis tiek mano, kad jeigu susirgo, geria tabletes, tai kam dar gyvenimo būdą keisti? Sveikatos psichologai tyrinėja, kokie psichologiniai veiksniai lemia ligų atsiradimą, kodėl kai kurie mūsų renkasi nesveiką gyvenimo būdą, nors žino, kad dėl to gali susirgti. Psichologams tenka įtikinti sveiką žmogų, kad sveikata nėra duotybė visam gyvenimui, kad ji gali kisti priklausomai nuo įvairių veiksnių. Deja, labai sunkiai savo elgesį keičia ir tie, kurie suserga, jau nekalbant apie dar sveikus žmones. Dalis pacientų tiesiog netiki, kad tai padės.
- Ar įmanoma juos įtikinti, kad keisti gyvenimo būdą verta?
- Taip, ir būtent sveikatos psichologai gali paskatinti tai padaryti. Jie turėtų dirbti medikų komandoje ir padėti ligoniams keisti pirmiausia požiūrį, o po to – elgesį. Tačiau ką ir kalbėti apie sveikatos psichologų konsultacijų prieinamumą, jeigu daugelyje poliklinikų nėra net dietologo, kuris galėtų lėtine liga susirgusiam žmogui pagelbėti koreguoti mitybos įpročius. Poliklinikose, ligoninėse dirbančių sveikatos psichologų skaičius svyruoja tarp 15–20. Taigi, kol kas šios srities specialistas yra didžiulė prabanga. Psichologo konsultaciją šeimos ar kitas gydytojas pacientams skiria labai retai. Dalis medikų vis dar galvoja, kad psichologai dirba tik su psichikos sutrikimų turinčiais ligoniais, nesupranta, kad šie galėt jiems padėti įtikinti pacientus, jog reikia laikytis gydytojų rekomendacijų, kad jos veikia. Kita problema, kad ligonių kasos ilgalaikių psichologų paslaugų neapmoka, o sergant lėtine liga jos būtinos, kelių konsultacijų tikrai nepakaks. Į priekį judame pamažu. Kaip gerą pavyzdį noriu paminėti tai, kad Bendrosios psichologijos katedra pasirašė sutartį su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centru, ten mūsų studentai atlieka praktiką, tyrimus, vėliau įsidarbina. Tačiau kol kas tokie atvejai tik pavieniai.
- Kodėl negalime atsispirti priklausomybėms? Nuo nieko nepriklausomų žmonių greitai tikriausiai nebeliks. Jei nepriklausai nuo alkoholio ar tabako, tai esi priklausomas nuo saldumynų, interneto, darbo, sekso. Sąrašą galima tęsti...
Iš tiesų mokslininkai pripažįsta, kad pagal priklausomybės apibrėžimą į šią grupę patenka ir priklausomybė nuo maisto, sekso, lošimų. Tiesa, šiais atvejais nėra fiziologinio priklausomybės pagrindo, tačiau psichologinis yra visiškai toks pats. Ši veikla tenkina tam tikrus mūsų poreikius, suteikia malonumą, kol galiausiai pradedame nekontroliuoti savo elgesio. Būtent šis aspektas ir yra svarbiausias nustatant priklausomybę. Kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio reikia atsižvelgti ne tik į tai, kiek laiko žmogus prie jo praleidžia, bet ir ką veikia: jeigu tik ieško informacijos, dirba – tai viena, bet jeigu naršo pornografiniuose puslapiuose, žaidžia žaidimus, bendrauja virtualiai su kitais žmonėmis ir kompiuteris jam atstoja realų gyvenimą – kas kita.
- O priklausomybė nuo aštrių pojūčių, ar ji egzistuoja?
- Taip, psichologai tiria tokius atvejus ir pastebi, kad yra žmonių, kuriuos ekstremalūs pojūčiai traukia. Tai gali turėti biologinį pagrindą: jų smegenys veikia taip, kad joms reikalinga nuolatinė stimuliacija. Tokių žmonių stimuliacijos slenkstis yra kitoks, jiems jos reikia gerokai didesnės nei kitiems. Kol kas nesutariama, ar aštrių pojūčių siekis yra asmenybės bruožas, ar priklausomybė . Tyrimai rodo, kad pagal tai žmonės labai skiriasi. Pavyzdžiui, greitas važiavimas. Kai kuriems tai būdas save stimuliuoti. Dirbant su tokiais žmonėmis bandoma jiems pasiūlyti rinktis ne tokį pavojingą stimuliacijos būdą. Juk tuos poreikius gana saugiai galima patenkinti, pavyzdžiui, sportuojant. Taigi, aštrių pojūčių siekimas yra labiau asmens savybė nei priklausomybė, išskyrus atvejus, kai įsitraukiama taip, kad dėl jų atsisakoma darbo, šeimos, asmeninių santykių, kai jie atstoja viską.
- Vis dažniau kalbama ir apie priklausomybę nuo pirkimo.
- Kai kuriose šalyse svarstoma, kad šią priklausomybės formą jau metas įtraukti į tarptautinių ligų klasifikacijos sąrašą. Nes jos kriterijai tokie patys kaip ir kitų priklausomybių: ji suteikia malonumą, patenkina tam tikrus poreikius, tampa pagrindine priemone siekiant pakelti nuotaiką. Užuot pasikalbėjęs su draugu, žmogus eina ir perka dar vieną nereikalingą daiktą. Užsienyje netgi veikia specialios klinikos, kurios specializuojasi pirkimo manijos kontroliavimo srityje.
- Ar dar yra nuo nieko nepriklausomų žmonių?
- Manau, kad yra nemažai sugebančių išlaviruoti, išlaikyti pusiausvyrą, mokančių džiaugtis paprastais dalykais. Pati visuomenė kalta dėl šios rizikos, iš dalies ji pati formuoja tokį polinkį. Pavyzdžiui, reklamos, kurios skatina pirkti ne konkretų daiktą, kurio reikia, o tiesiog patį pirkimo procesą. Vienoje reklamoje, kurią vėliau uždraudė, buvo reklamuojamas naujas prekybos centras ir raginama tam ruoštis tuštinant savo spintą. Buvo rodoma, kaip mergina naktį atvažiavusi automobiliu meta į duobę rūbus, tarp kurių yra netgi visai naujų, dar su etiketėmis. Pavyko įrodyti, kad tai skatina pirkimą dėl pirkimo, ir reklama buvo uždrausta. Deja, tokie atvejai Lietuvoje dar reti. Mūsų valstybės požiūris man neaiškus kalbant apie alkoholio, tabako reklamas. Nežinia, kas jai atrodo svarbiau: kad verslininkai neprarastų pelno ar kad žmonės mažiau vartotų ir netaptų priklausomi.
- Kaip auklėti vaikus, kad jie būtų atsparesni priklausomybėms?
- Labai svarbus tėvų pavyzdys. Tikriausiai nerasime tėvų, kuriems nerūpėtų jų vaikų sveikata ir gerovė. Tačiau dažnai tarp gerų norų ir elgesio yra didelė duobė. Atliekant tyrimus esu pastebėjusi, kad mamos, kol vaikai maži, labai stengiasi juos kuo sveikiau maitinti, perka produktus iš ūkininkų, nededa aštrių prieskonių ir panašiai. O pačios valgo viską, kas pakliuvo. Tai formuoja požiūrį, kad tik mažiems vaikams reikia sveikai maitintis. Jeigu visa šeima visą laiką valgys sveiką maistą, bus kitas dalykas. Tas pats ir su alkoholio vartojimu, rūkymu – jeigu tėvai moralizuos, kad atžalos to nedarytų, o patys vartos, nieko nebus. Reklama, mokykla taip pat turi įtakos, bet didžiausias – šeimos ir artimiausios aplinkos poveikis. Tėvai turėtų daugiau kalbėtis su vaikais ir apie tai, kam reklamos skirtos, kam jos naudingos. Vaikai galvoja, kad tai, ką per televiziją pasakė, yra tikra. Mato bulvių traškučių reklamą, ji kartojama kelis kartus per vakarą, ir mažylis daro išvadą: mama, tu sakei, kad traškučiai nesveika, o čia šeima juos valgo tris kartus per vakarą. Jei jam nepaaiškinsime, susiformuos supratimas, kad tai geras produktas.
- Ką mes patys galime padaryti, jei jau pakliuvome į priklausomybių pinkles?
- Svarbiausia yra pakankama motyvacija keisti situaciją. Todėl prieš priimant tokį sprendimą siūlyčiau gerai apgalvoti, ką tai duos, kokios naudos atneš. Patarčiau paimti lapą popieriaus ir vienoje pusėje užrašyti, ką prarasite dėl to, kad imsite maitintis sveikai ar sportuoti, kitaip tariant, išvardykite visus minusus, o kitoje pusėje surašykite, kokių pliusų tikitės. Pavyzdžiui, praradimai gali būti: neteksiu malonumo suvalgyti pyragaitį prie kavos, reikės anksčiau keltis ir skubėti į sporto salę, o pliusai: gražiau atrodysiu, jausiuosi energingesnis. Reikėtų paklausti savęs, galbūt tą malonumą, kurį teikia saldumynai, gali suteikti kiti dalykai? Jeigu dieta arba sportas kels tik kančią, nieko gero iš to nebus. Kitas svarbus dalykas – ko nors atsisakius reikia pakeisti tai tuo, kas tenkina poreikius.
- Kuo keičiant savo elgesį gali padėti kiti žmonės?
- Padėti įveikti žalingus įpročius gali bendramintis, kuris irgi nori tai daryti. Dviese lengviau. Svarbu, kad jus palaikytų šeimos nariai arba draugai, bendradarbiai. Ne tik sakytų: koks tu šaunuolis, kad anksti keliesi, sportuoji, sveikai valgai, bet ir pastebėtų teigiamus pokyčius. Pasakytų, kad gražiau atrodai, esi geresnės nuotaikos. Dažnai žmonės pradėję keisti elgesį meta šį užsiėmimą pusiaukelėje, nes nemato rezultato. Moralinė artimų žmonių parama pastebint nedidelius pokyčius būtų labai didelė pagalba. Keičiant gyvenimo būdą ar kovojant su priklausomybėmis galima pasitelkti sveikatos psichologą, jis padėtų numatyti realius tikslus. Kiekvieno didelio tikslo siekime mažesniais žingsneliais. Jeigu užsibrėžiau numesti 20 kilogramų, gal tai įvyks tik po kelerių metų. Po mėnesio pamatęs, kad svoris sumažėjo tik keliais šimtais gramų, galiu nusivilti ir imti galvoti, kad niekada nepavyks. Jei nusistatysite tikslą ne numesti konkretų kiekį kilogramų per tam tikrą laiką, bet, pavyzdžiui, savaitę nesuvalgyti nė vieno pyragaičio, savaitės pabaigoje jau turėsite kuo pasidžiaugti ir galėsite save pagirti. Kitą savaitę bus galima žengti dar vieną žingsnį į priekį ir atsisakyti kito produkto. Tai geriau nei drastiški pokyčiai. Net tais atvejais, kai žmogus serga sunkia liga, nesiūlome visko tą pačią dieną pakeisti, rekomenduojame eiti pamažu. Tai ne taip skausminga.
- Kokios naujovės padeda sveikiau gyventi?
- Kasmet tenka dalyvauti Europos sveikatos psichologų asociacijos konferencijose, kuriose pateikiama naudingos informacijos. Pastaraisiais metais daug vilčių koreguojant gyvenseną siejama su elgesio keitimo programomis. Jose pradžioje (pirmąsias kelias savaites) dalyvauja patyrę specialistai, kurie beveik kiekvieną dieną susitinka su žmogumi ir padeda labai konkrečiai – sudarydami valgiaraštį ar sportavimo planą. Gyvą bendravimą su specialistu galima pakeisti internetinėmis ir mobiliesiems telefonams skirtomis specialiomis programomis, kurios ypač populiarios tarp jaunimo. Šios programos su žmogumi virtualiai bendrauja: paklausia, ar šiandien jau padarė mankštą, primena, kad reikia vienus ar kitus pratimus atlikti, pagiria, galima užduoti rūpimus klausimus ir gauti atsakymus. Yra specialios programos sportuojantiesiems savarankiškai, kurios ne tik matuoja nueitą ar nubėgtą atstumą, bet ir parodo, kiek kalorijų sudeginta, kiek jų reikia sunaudoti norint atsikratyti antsvorio. Jos labai padeda, didina motyvaciją. Sukurti panašias funkcijas atliekantys laikrodžiai, rodantys net miego fazes. Programos specialiais jutikliais matuoja kraujo spaudimą. Yra ir tokių, kurios parodo kalorijų kiekį tam tikruose produktuose, pateikia pasiūlymus, kuo pakeisti nesveikus produktus.
Yra internetinių programų, kur užpildžius klausimyną įvertinamas žmogaus gyvenimo būdas, palyginamas su kitų tokio pat amžiaus ir lyties asmenų, nurodomos grėsmės, pateikiamos išvados, rekomendacijos, padedama susidaryti individualią elgesio keitimo programą.
Tokias programas kai kuriose šalyse finansuoja valstybė. Ir jos atsiperka, nors įdiegti ir valdyti jas brangu. Lietuvoje sakoma, kad prevencija svarbu, bet nieko nedaroma, kad ji vyktų. Kai žmogus suserga, jis gauna pagalbą, jį konsultuoja specialistai, jam daromi tyrimai, skiriamas gydymas, už tai užmokama, o kai sveikas žmogus rūpinasi sveikatos išsaugojimu ir stiprinimu, jis yra vienas, niekas nepadeda nei profesionaliais patarimais, nei finansiškai. Pirmiausia būtina keisti šį požiūrį valstybės mastu.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
