- Sakoma, visos ligos nuo nervų. Tačiau šiandien turbūt galima sakyti, kad visos ligos nuo nesveikos gyvensenos?
- Tai turbūt būtų net ir tikslesnis apibūdinimas. Žinoma, stresas čia ne paskutinėje vietoje. Sutinku, kad streso neišvengsim, bet reikia mokytis jį valdyti. Jis sukelia hormonų pusiausvyros sutrikimus bei daugelį kitų dalykų. Taigi, stresas labai galingas veiksnys visoms ligoms.
Bet psichologinė sveikata itin svarbi, ypač kalbant apie sergančiuosius diabetu. Tyrimai rodo, kad diabetikai kur kas dažniau serga depresija. Kodėl? Nes tai liga, turinti be galo daug komplikacijų. Norint jų išvengti visų pirma pacientas turi būti motyvuotas rūpintis savimi. Kuo liga toliau pažengusi, tuo daugiau komplikacijų. Todėl natūralu, kad psichologinė būsena ženkliai prastėja. Žmogus sunkiau susidoroja su papildomu stresu, dingsta motyvacija rūpintis sveikata ir susidaro užburtas ratas.
- Bet gi yra įvairiausių vaistų, kurie turėtų padėti išvengti sudėtingų komplikacijų bei pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Negi jie neveikia?
- Galime turėti patį moderniausią ir geriausią gydymą, bet jei pacientas neturės motyvacijos, norimo efekto nebus. Kita problema, kad psichologinė pagalba sergantiesiems diabetu – nepakankama. Dažniausiai jos sulaukia didžiųjų miestų pacientai, tačiau ir čia jaučiamas specialistų trūkumas, o ir apie tokias galimybes per mažai informacijos.
- Kalbant apie sveiką gyvenseną nuolat atsiranda įvairiausių pasiteisinimų – greitas gyvenimo ritmas, laiko trūkumas ir panašiai. Kaip Jūs pati skatinate pacientus rūpintis sveikata?
- Mes visi žmonės, o pacientų motyvacija yra turbūt pats sudėtingiausias dalykas mano darbe. Kol žmogus nejaučia skausmų, kol liga nekelia diskomforto raginti žmogų diena po dienos laikytis rekomendacijų nėra lengva. Tačiau aš pacientams sakau, kad sveika gyvensena nėra bausmė. Tai turi tapti tiesiog malonumu. Svarbiausia to išmokyti vaikus. Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje nėra maitinimosi kultūros.
Žmonės linkę valgyti bet kada ir bet kaip. Užkandžiauti ir kramsnoti, nekreipiant dėmesio į maisto kokybę ar riebalų kiekį. Šalys, kurios turi istoriškai susiklosčiusią valgymo kultūrą, gyvena kitaip. Jų vaikai auga aplinkoje, kur pusryčiaujama, pietaujama ir vakarieniaujama kartu ir niekam nekyla noras kramsnoti ar užkandžiauti bet kada. Pas mus, deja, to dar nėra.
- Savaitės pradžioje pristatant naują prevencinį judėjimą gydytojai endokrinologai teigė, jog sergamumas diabetu šalyje ženkliai auga. Ko galime imtis situacijai pakeisti?
- Diabeto rizikos veiksniai – tie patys, kaip ir kitų lėtinių neinfekcinių ligų: širdies ir kraujagyslių, onkologinių ir panašiai. Nuo visų jų miršta daugiausiai žmonių. Todėl Lietuvoje reikėtų rimtai svarstyti Nacionalinės diabeto programos kūrimo klausimą. Tose šalyse, kuriose yra tokios programos, situacija kur kas geresnė.
- Kaip Europos kontekste atrodo Lietuva?
- Naujausio, šių metų rugsėjo mėnesį paskelbto Europos diabeto tyrimų asociacijos diabeto indekso duomenimis, Lietuva užima 29-ąją vietą iš 30 Europos šalių. Taigi mūsų šalies gyventojai, propaguojantys gyvenseną, dėl kurios rimtai auga šios ligos susirgimų skaičius, pasižymi kaip vieni prasčiausią sveikatą turinčių Europos gyventojų. Tyrimo metu buvo vertinamas gydymo prieinamumas ir kaip vienas didžiausių minusų įvardintas sergančiųjų diabetu registro nebuvimas.
Mano nuomone, situacija nesikeis kol neturėsime ilgalaikės programos. Kitas niuansas - tokios programos turi būti palaikomos Vyriausybės. O pas mus viskas dažniausiai vyksta tik entuziazmo, kurio kartais dar ir pritrūksta, dėka.
- O kaip su gydymo prieinamumu? Dažnai tenka girdėti, kad nauji ir modernūs vaistai vėluoja. Ar tokia pati situacija ir kalbant apie diabetą?
- Šiandien Lietuvoje yra visi įmanomi vaistai, kuriais gydomas ši liga, bet dėl skurdaus sveikatos apsaugos sektoriaus finansavimo sudaryta griežta sistema, pagal kurią tie vaistai gali būti skiriami. Kitaip tariant, pradėti reikia nuo vieno vaisto. Jei šis nepadeda, galima skirti kitą ir tik šiam vėl nepadėjus, skiriamas modernus gydymas. Dėl to apie 50 procentų pacientų yra dekompensuoti, tai yra jų gliukozės kiekis kraujyje nesuvaldytas tinkamai. Tai gresia rimtomis komplikacijomis. Užsienyje vietoj tokios pakopinio gydymo schemos jau seniai taikomas individualizuotas gydymas, kai medikas laisvas pacientui parinkti tokį vaistą, kuris tuo metu jam reikalingas.
- Atrodo labai nelogiška skirti vaistą, kuris neduoda reikiamo efekto, po to bandyti kitą ir tik po kelių nelabai sėkmingų bandymų skirti naują ir brangų. Negi ne paprasčiau viską pradėti iš kito galo?
- Viskas atsiremia į finansines galimybes. Nauji, modernūs vaistai brangesni, bet tos investicijos su laiku atsipirktų. Sutinku, kad pradinės išlaidos padidėtų, bet ilgalaikis efektas būtų kur kas geresnis: mažėtų sergančiųjų nedarbingumo lygis, komplikacijų kiekis. Juk tyrimais įrodyta, kad Lietuvoje brangiausiai kainuoja hospitalizacija. Jei jos išvengtume, o tai įmanoma anksčiau skiriant brangesnius vaistus, galėtume nemažai sutaupyti ne tik finansinių resursų, bet galėtume užtikrinti ir geresnę žmogaus gyvenimo kokybę. Šį klausimą kėlėme ne kartą ir ne du... Deja, kaip sakoma biudžetas ne guminis.
- Minėjote, kad daugiausia problemų tarp suaugusiųjų kelia II tipo diabetas, kuris lyginant su I tipo diabetu, yra „slapukas“ ir diagnozuojamas dažnai pavėluotai. O kokia situacija tarp vaikų?
- Vaikai dažniau serga I tipo diabetu. Gydymo priežiūros prieinamumas yra toks kaip ir pasaulyje, tačiau dar daug kur reikia politinių sprendimų. Tarkim, Lietuva - vienintelė ES šalis, kur vaikams nekompensuojamos insulino pompos, tik jų dalys keičiamos.
Tokios II tipo diabeto epidemijos kaip JAV Lietuvoje nėra, bet prieš 20 metų mes tarp vaikų jo visai neregistruodavome. Todėl būtina investuoti į vaikus, į nutukimo profilaktiką, nes taip investuojame į žmogaus gyvenimą. Kaip vaikas išmoks maitintis, kokius sveikos gyvensenos principus šeima jam įdiegs, taip tas žmogus ir gyvens.
Tarp kitko
Lietuvoje cukriniu diabetu serga kas 20-tas žmogus. Per paskutinius 50 metų registruotas sergančiųjų diabetu skaičius padidėjo net 25 kartus, tačiau šie skaičiai nė iš tolo neatspindi realios situacijos, nes dar tiek pat sergančiųjų neregistruota.
Užsienio ekspertai prognozuoja, kad sergančiųjų skaičius Lietuvoje gali siekti apie 11 proc., t. y. kas dešimtas iš mūsų gali sirgti diabetu, net to nežinodamas.
Diabetas klastingas savo komplikacijomis. Kasmet nuo diabeto ir jo komplikacijų mūsų šalyje miršta per 3200 žmonių, t. y. apie 10 per dieną. Tačiau šie skaičiai neatspindi realios situacijos ir grėsmės – antra tiek diabeto atvejų yra nediagnozuota, nes sergantieji dažnai neturi jokių nusiskundimų, todėl diagnozė nustatoma pavėluotai, praėjus 4-9 metams po susirgimo, jau išryškėjus diabetinėms komplikacijoms.
