Fiziškai aktyvius žmones Lietuvoje galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirmoji – nuolat ir reguliariai, nepriklausomai nuo sezono savo kūnu ir sveikata besirūpinantys žmonės, kurie laiko fiziniam aktyvumui randa net ir atostogaudami. Nemaža dalis tokių žmonių fizinį aktyvumą uždarose patalpose atšilus orui iškeičia į vienokį ar kitokį aktyvų sportą lauke.
„Sportas lauke, pavyzdžiui, bėgiojimas, ilgi pasivaikščiojimai, važinėjimas dviračiu ar riedučiais, įvairūs žaidimai, – puiku ir sveikintina. Turbūt vienintelė ir dažniausiai pasitaikanti tokių žmonių klaida, kad jie tuo užsiima nepasitarę su specialistais, o tai reiškia, kad gali pasirinkti per didelį ar per mažą krūvį. Jei lauke savarankiškai atliekama kažkokia mankšta ar pratimai, jie gali būti atliekami netinkamai. Taip žmogus gali pakenkti savo sveikatai arba, vėlgi, nors sportuoja, nesugebėti išlaikyti pasiektos formos. Juk sportuodami sporto klubuose, lankydami kažkurios sporto šakos treniruotes, jie mankštinasi pagal tam tikrą programą, kuri užtikrina, kad kūnas būtų treniruojamas kompleksiškai, didesnį dėmesį skiriant probleminėms ar silpnesnėms žmogaus kūno vietoms“, – įspėja Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos (LSKA) prezidentas Aurimas Mačiukas.
Antrajai kategorijai priskiriami žmonės, kurie sportuoja nereguliariai arba tam tikrais periodais, pavyzdžiui, likus keliems mėnesiams iki svarbaus gyvenimo įvykio ar artėjant vasarai. Didžiausias pastarųjų tikslas ir troškimas – numesti keletą ar keliolika nereikalingų kilogramų.
„Didžiausia taip sportuojančių problema, kad pasiekę norimą rezultatą jie grįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo, kuriame vietos fiziniam aktyvumui vis mažėja, kol galiausiai kūno treniravimas apskritai išstumiamas iš dienotvarkės. Padarytos pertraukos padariniai pasirodo žaibišku greičiu – pirmiesiems pokyčiams pajusti pakanka vos kelių savaičių. Žmogaus fizinis pajėgumas ir kūno vaizdas pamažu tampa toks, koks buvo pradžioje, kartais net blogesnis“, – teigia A. Mačiukas.
Skirtingi užsienio mokslininkų atlikti tyrimai byloja tą patį: fizinio aktyvumo dėka pasiekti rezultatai ima tirpti, vos tik veikla nutraukiama. Tai, kaip greitai bus grįžta prie pradinio rezultato, priklauso nuo to, kiek laiko ir kaip aktyviai žmogus buvo fiziškai aktyvus. Pavyzdžiui, ištyrus metus laiko aktyviai ir reguliariai sportavusius žmones, paaiškėjo, kad po dviejų mėnesių pertraukos jie prarado daugiau nei pusę savo pasiektų rezultatų.
Neigiamas ilgų pertraukų poveikis periodiškai ar tik pradedantiems sportuoti kur kas didesnis. Ištyrus du mėnesius aktyviai sportavusius ir po to staiga pasyviais tapusius žmones, paaiškėjo, kad prabėgus kiek daugiau nei mėnesiui jų fizinis pajėgumas buvo lygiai tokia pat, kaip prieš pradedant sportuoti.
„Tai, kiek laiko prireiks, kad po pertraukos žmogus vėl pasiektų buvusią sportinę formą, labai priklauso nuo aplinkybių – kiek laiko jis mankštinosi, kaip dažnai, kokie buvo pasiekti rezultatai, kiek laiko truko pertrauka. Geriausiu atveju fizinis pajėgumas pradės gerėti po pirmųjų savaičių, tačiau gali prireikti ir poros mėnesių.
Todėl pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – išvykus į ilgesnę komandiruotę, atostogauti, sumažėjus laisvo laiko ar sunegalavus – geriausia išeitis yra mažinti treniruočių skaičių šiek tiek jas pailginant ar keisti jų pobūdį, juolab, kad pasiektų rezultatų palaikymui užtenka maždaug trečdalio pastangų, panaudotų pokyčiams pasiekti “, – pataria LSKA prezidentas.
