– Nutukimo problema Lietuvoje sparčiai auga. Kodėl?
Nutukimo problema padidėjo vyrų sąskaita. Anksčiau vyrai buvo mažiau nutukę negu moterys. O dabar vyrų ir moterų nutukimo tendencijos tapo panašios. Kalbant apie moterų nutukimą, per pastaruosius dešimt penkiolika metų situacija išliko panaši. Kodėl taip atsitiko? Sunku tiksliai pasakyti, tačiau tam reikšmės pirmiausia turi genetika, kuri sudaro apie aštuoniasdešimt procentų tikimybės. Tačiau nutukimui pasireikšti reikia aplinkybių, o jas sudaro aplinka, gyvenimo būdas, nereguliari ir nesveika mityba, stresas. Tik pažiūrėkite, kaip gyvename – dienos metu skubėdami valgome bet ką, nuolatos užkandžiaujame, vakare grįžtame į namus išalkę ir tada vėlai daug prisivalgome.
– Kiek vidutiniškai šalyje yra žmonių, kuriuos kankina nutukimas ir kokių jo pasekmių galima tikėtis?
Tarp suaugusiųjų šalyje yra trylika penkiolika procentų žmonių, turinčių nutukimo problemą. Nuo penkiasdešimties metų amžiaus nutukimas nustatomas kas trečiam asmeniui. Jaunesniems žmonėms (nuo aštuoniolikos iki trisdešimt ketverių metų amžiaus) nutukimas aktualus tik maždaug penkiems procentams.
Nutukimo pasekmės yra įvairios. Pirmiausia antsvoris užkrauna didelį krūvį sąnariams. Kai kada tai gali sukelti, o kai kada apsunkinti tam tikras ligų eigas. Minėta problema atneša tokias pasekmes kaip cukrinis diabetas, akmenligė, hipertenzija, miego sutrikimai, moterims gali sukelti vaisingumo sutrikimų. Neseniai atlikti tyrimai atskleidė, kad nutukę žmonės net pusantro karto turi didesnę riziką mirti nuo onkologinių ligų. Galima pasakyti ir tai, kad nutukimas yra daugelio ligų katilas.
– Šiandien populiarus riebalų nusiurbimas. Kiek ilgai galima džiaugtis pagražėjusiomis kūno linijomis?
Norėčiau pabrėžti, kad riebalų nusiurbimas nėra būdas nutukimo problemai spręsti. Tai turėtų būti siūloma žmonėms, kurie turi kokiose nors kūno vietose „atsidėjusius“ riebalus ir jie iškreipia kūno formą. Riebalų nusiurbimo procedūra yra trumpalaikė, po pusės metų jų perteklius vis tiek ataugs. Juk tai tik mechaninė procedūra, estetinė intervencija.
– Kada tinka skrandžio mažinimo operacijos, o kada – skrandžio perjuosimas žiedu? Ar chirurginis gydymas yra efektyviausia išeitis kovoti su nutukimu ir jo sukeltomis problemomis?
Nėra taip, kad kam nors labiau tiktų vienas operacijos būdas, o kitam – kitas. Tiek skrandžio perjuosimas žiedu, tiek skrandžio mažinimas yra operacijos. Egzistuoja tam tikri kriterijai, kada pacientui jos siūlomos. Tai priklauso nuo kūno masės indekso – jeigu jis siekia maždaug keturiasdešimt arba trisdešimt penkis plius jau minėtomis ligomis, tada siūlomas operacinis gydymas. Kai kalbame apie operaciją, tada jau diskutuotina, kokį gydymo metodą pasirinkti. Kiekvienas jų turi privalumų ir trūkumų.
Pavyzdžiui, skrandžio žiedo pagrindinis privalumas yra tas, jog tai mažiau sudėtinga operacija ir pooperacinių komplikacijų rizika yra mažesnė. Nepaisant to, žiedas - svetimkūnis, organizme turintis būti visą laiką. Jis gali sukelti įvairių komplikacijų – pragraužti skrandžio sieneles, pasmukti, pasiveržti… Pastebime, kad žmonėms sunkiau prisitaikyti, išmokti tinkamai paruošti maistą, dozuoti jo kiekį.
Skrandžio apylankos operacija pacientui leidžia mėgautis geresne valgymo kokybe, daugiau numeta antsvorio. O trūkumas yra tas, kad reikia nuolatos vartoti mikroelementus, vitaminus. Taip pat iš karto po operacijos yra didesnė komplikacijų tikimybė, neretai jos būna sudėtingesnės. Tačiau chirurginis būdas bent jau iki šiol yra efektyviausias būdas kovoti su nutukimu. Dietomis ar medikamentais svorio numesti taip pat galima, tačiau išlaikyti numestą svorį ilgesnį laikotarpį pavyksta tik retam žmogui.
– Jums tenka susidurti ir su onkologinėmis ligomis. Kaip manote, ar jos yra netinkamos mitybos, nutukimo pasekmės?
Operuoju pacientus, sergančius skrandžio ir stemplės vėžiu. Tokio pobūdžio susirgimus labiau lemia kiti rizikos veiksniai, o nutukimas gali apsunkinti tokių ligonių gydymą. Dažniausiai vėžį sukelia rūkymas, alkoholis, užteršta aplinka, netinkama mityba, ypač konservuoti produktai skatina auglio atsiradimą. Nutukimas neturi tiesioginės sąsajos su onkologinėmis ligomis. Čia galime išskirti nebent moteriškų genitalijų auglius.
– Jau tapo įprasta, kad gydytojai vyksta į užsienį stažuotis, dirbti, atlikti mokslinius tyrimus. Jūs taip pat stažavotės Vokietijoje, Graikijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, tačiau ilgėliau apsistojote Švedijoje. Kodėl būtent ten?
Švedijoje dirbu jau dešimt metų. Galima sakyti, kad tai buvo sutapimas. Toje šalyje pradėjau mokslinį darbą, o vėliau ir dirbti. Man ten patiko darbo sąlygos, darbo organizavimas. Švedijoje sistema yra palanki ir labai efektyvi. Man sudarytos sąlygos dirbti vieną savaitę per mėnesį. Kai ten nuvažiuoju, jau būna surinkti pacientai. Turbūt todėl Švedijoje ir pasilikau, kaip sakote, ilgėliau.
– Švedijos specialistus išmokėte laparoskopu pašalinti stemplės auglį. Ar užsienio gydytojai taip pat turi ko pasimokyti iš Lietuvos abdominalinės chirurgijos gydytojų?
Manyčiau, kad Švedijoje ne tik išmokau, bet ir pats rodžiau jiems, kaip atlikti įvairias operacijas. Natūralu, kad Lietuvoje yra tokių medicinos sričių, kur galime pasigirti laimėjimais ir savo regione esame lyderiai. Lietuvos abdominalinės chirurgijos sritis užsienio lygmeniu atrodo labai gerai. Mūsų šalies abdominaliniai chirurgai taip pat stipriai „pasikaustę“, daug pasiekę, jų kompetencija yra nepriekaištinga. Vis dėlto pačios sistemos puikiai vertinti negaliu, nes mums trūksta kai kurių darbo organizavimo, slaugos niuansų, o visa tai priklauso nuo finansinių galimybių. Tikrai dar yra kur stengtis.
– Kokių pranašumų ar trukumų, lyginant su Lietuva, pastebėjote Švedijos medicinos sistemoje?
Pagrindinis Švedijos medicinos pranašumas yra tas, kad čia tikrai veikia sveikatos apsaugos sistema. Žinoma, kaip ir visur ji turi silpnesnių vietų. Švedija yra pasiskirsčiusi maždaug į aštuonis regionus po milijoną gyventojų. Kiekviename regione pacientams stengiamasi suteikti visas įmanomas kokybiškas paslaugas. Taip pat sveikatos apsaugos sistema yra organizuota hierarchine tvarka. Visur tolygiai paskirstomi resursai, pacientų srautai, kad darbo krūviai būtų normalūs.
Tačiau šios sistemos trūkumas yra tas, kad pacientas neturi galimybės pats pasirinkti gydytojo. Tokie atvejai galimi labai retais atvejais. Švedijoje labiau orientuojamasi į tai, kad pacientui būtų užtikrintas savalaikis ir efektyvus gydymas. Tačiau vertinant visumą, sistema tikrai veikia sklandžiai ir efektyviai. Sistemiškumo Lietuvoje tikrai trūksta. Dabartinis sveikatos apsaugos ministras turi panašių minčių, tačiau reikia laukti, kaip kas iš tikrųjų realizuosis. Nusistovėjusį Lietuvos sveikatos apsaugos modelį pakeisti prireiktų ne vienų metų.
– Ne paslaptis, kad užsienyje gydytojų uždarbis daug didesnis. Kas skatina dirbti tėvynėje?
Manau, kad dauguma žmonių išvyksta ne dėl pinigų, bet todėl, kad jie nemato čia galimybių tobulėti. O kalbant apie mane, pirmiausia pati tėvynė mane skatina dirbti čia. Esu lietuvis ir kitur išvažiavęs niekada nesijausiu taip kaip tėvynėje.
Be to, savo gimtojoje šalyje turiu pakankamai galimybių realizuoti save, idėjas, darbus. Galiausiai čia turiu kolegų, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų vadovo gerbiamo Juozo Pundziaus paramą. Taip pat man labai svarbi šeima, kuri nenori išvykti laimės ieškoti svetur… Tam aš irgi pritariu. Daug veiksnių galiausiai nulemia, kad gyventi tėvynėje yra geriau.
– Dirbate ne tik Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Chirurgijos klinikoje, bet ir privačioje grožio klinikoje. Tad kaip vertinate sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio siūlymus dėl privačios medicinos finansavimo?
Manyčiau, kad ministras Vytenis Povilas Andriukaitis vis dėlto yra teisus. Dirbdamas privačioje klinikoje dažniausiai operuoju pacientus iš užsienio, kurie patys ir moka už gydymą. Dirbdamas Švedijoje, įgijau švedišką požiūrį į privačią mediciną. Jeigu kuriame nors Švedijos regione pritrūksta gydymo resursų, negali atlikti tiek operacijų ar suteikti paslaugų, kiek jų iš tiesų reikia, tada tame regione skelbiamas konkursas. Jį laimi ta privati ligoninė, kuri pasiūlo optimaliausią kainą ir tada su ja sudaroma sutartis ribotam operacijų kiekiui.
Lietuvos atveju, esu linkęs manyti, kad neturime aiškios vizijos, kokia turėtų būti sveikatos apsaugos sistema. Pasikeitė viena vyriausybė ir mes jau turime kitą tvarką. Idealu būtų, kad politinės jėgos diskusijos ir bendro sutarimo būdu nuspręstų, kokia kryptimi sveikatos apsauga turėtų judėti ir nesiblaškydami, kryptingai ja eitume.
– Ar vis dažniau visuomenei grūmojanti nutukimo tikimybė ir Jus skatina gyventi sveikiau? Gal sportuojate, sveikai maitinatės?
Taip, tikrai skatina. Sportuoju ir jeigu dėl užimtumo negaliu kiekvieną dieną, bent jau kas antrą tai darau. Kaip chirurgas, turintis ypač mažai laiko, ant treniruoklių sportuoju namuose, darau įvairius pratimus.
Su sveika mityba yra kiek prasčiau. Kol būnu Švedijoje, maitinuosi gerai. Kodėl? Vėl gi todėl, kad veikia sistema. Ten nuo dvyliktos iki pirmos valandos būna privalomos pietų pertraukos. Tai yra tradicija, kurią reglamentuoja įstatymas. O Lietuvoje, kaip jūs suprantate, neturime tokių tradicijų. Ir dabar su Jumis kalbuosi nevalgęs. Tą padarysiu jau tik vėlai vakare, kai grįšiu į namus. Bet antsvorio problemų neturiu (juokiasi).
