Reikia nuolat ir skubiai
Kraujo komponentai būtini gydymui, kai netenkama kraujo dėl traumų, dėl ligos atsiradus kraujavimui iš vidaus organų, sergant kraujo, onkologinėmis ir kitomis ligomis, atliekant sudėtingas chirurgines operacijas, gydant po nudegimų.
„Pasaulyje kol kas nėra sukurta pilnaverčių pakaitalų kraujo komponentams, o sunkiai sužeistiems, sergantiesiems donorų kraujo reikia nuolatos ir skubiai, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės viešosios įstaigos Kauno klinikos Kraujo centro vadovė dr. Jolanta Jeroch. – Kraujo donoru gali tapti kiekvienas sveikas sulaukęs pilnametystės žmogus (nuo 18 iki 65 metų), sveriantis ne mažiau kaip 50 kilogramų. Jo kraujyje hemoglobino turi būti ne mažiau nei norma (moterų – 125 g/l, vyrų – 135 g/l). Hemoglobino koncentraciją kraujyje patikriname, kai donoras atvyksta duoti kraujo.“
Nemažai žmonių suvokia kraujo donorystės svarbą ir neatlygintinai dovanoja savo kraujo. Nors daugelyje šalių neatlygintini donorai ypač gerbiami, o kraujo aukojimas – savaime suprantama kiekvieno piliečio pareiga, Lietuvoje donorystė dar nėra labai populiari ir kraujo stygius jaučiamas.
Neretai kraujo donorais žmonės tampa tada, kai jų artimuosius ištinka nelaimė ar užklumpa sunki liga ir reikia perpilti kraują. Išgyvenę nelengvas akimirkas tokie žmonės kraujo duoda ne tik tą vieną kartą, kai jo prireikia artimajam, bet ir vėliau daug kartų norėdami padėti išgyti sunkiai sergantiesiems ar į avarijas patekusiems žmonėms.
„Neatlygintinai kraujo duodantys žmonės kartais atsisako net ir kuklių dovanėlių teigdami, kad jie nori padėti ligoniams ir jiems už tai nereikia jokio atlygio, – pasakoja Kraujo centro vadovė J. Jeroch. – Jei donoras, davęs Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytą kraujo ar kraujo sudėtinių dalių dozę, pageidauja, sumokame Vyriausybės nustatyto dydžio kompensaciją – šiuo metu 40 litų.“
Skatinama donorystė
Vieni žmonės pasisako tik už savanorišką neatlygintiną donorystę, kiti mano, kad už kraują valstybė turėtų sumokėti. Medikai skatina neatlygintiną savanorišką donorystę.
Kai kalbama apie organų donorystę, žmonėms net minčių nekyla, kad būtų sumokėta už paaukotus mirusių artimųjų organus. Visi supranta, kad donoro organas išgelbės sunkiai sergančiojo gyvybę. Vis dėlto nemažai žmonių vis dar abejoja, ar kraujo reikėtų dovanoti neatlygintinai, nors kraujas, kaip ir organai, gelbsti žmonių gyvybes.
Neatlygintina kraujo donorystė labiau skatinama dar ir todėl, kad už pinigus kartais kraujo duoda ir žmonės, kuriems trūksta atsakomybės. Kraujo centrų praktika rodo, kad ištyrus kraujo mėginius tarp surinktų iš atlygintinų donorų dažniau aptinkama virusiniais hepatitais ar kitomis infekcijomis užkrėstų mėginių.
„Kai iš donoro paimame kraujo, tiriame jį dėl krauju plintančių infekcijų – hepatito B, hepatito C, sifilio, ŽIV, – aiškina J. Jeroch. – Kiekvieno donoro kraujo mėginys mūsų Kraujo centre yra tiriamas atskirai, todėl nėra jokios galimybės, kad užkrėstas patektų ligoniams. Jaučiamės atsakingi už kiekvieną mūsų centre paruoštą kraujo komponento vienetą.“
Saugios priemonės
Kartais žmonės nesiryžta duoti kraujo dėl kažkada girdėtų istorijų apie užsikrėtusius infekcinėmis ligomis donorus.
„Be reikalo baiminamasi, – tvirtina Kraujo centro vadovė J. Jeroch. – Žmogus duodamas kraujo negali užsikrėsti, nes visos naudojamos medicinos priemonės – kraujo surinkimo sistemos (adatos, kuriomis duriama, ir patys kraujo maišeliai) yra sterilios, vienkartinės.
Vienkartinės priemonės naudojamos ir hemoglobino koncentracijai kraujyje pamatuoti, ir kraujo grupei nustatyti. Dūrio vieta kruopščiai dezinfekuojama. Slaugytojos imdamos kraują mūvi vienkartines pirštines. Donoro kėdės porankiai yra dezinfekuojami po kiekvieno apsilankymo.“
Sovietmečiu trūko vienkartinių priemonių ir donorystei reikalingi medicininiai įrankiai buvo naudojami ne kartą. Atliktų tyrimų duomenimis, sovietmečiu pasitaikė atvejų, kai virusiniais hepatitais užsikrėtė ir donorai, ir ligoniai, kuriems perpiltas kraujas.
„Jau daug metų tyrimai šių klastingų ligų sukėlėjams donorų kraujyje aptikti yra privalomi, tyrimų metodai labai jautrūs ir virusams tikrai nėra jokių galimybių „pasislėpti“, – sako J. Jeroch.
Naudinga informacija
Moterims per metus leidžiama duoti kraujo 4 kartus, vyrams – 5. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų. Prieš duodamas kraujo donoras turi būti pailsėjęs, pavalgęs, kad nepajustų silpnumo.
Dieną prieš duodant kraujo patariama nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtinai gerti daugiau nei įprasta skysčių. Kiekvieną kartą duodamas kraujo žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Kraujo donoru leidžiama tapti tik gydytojui įvertinus žmogaus sveikatos būklę.
Kraujo negalima duoti dvi savaites po karščiavimo (aukštos temperatūros), gripo ar kitos virusinės ligos simptomų išnykimo dienos. Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti ar drėkinti 2 valandas. Kraujo davęs donoras turi 10–15 min. pailsėti.
Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo rekomenduojama daugiau nei įprasta vartoti skysčių, valgyti lengvo maisto, nevartoti alkoholio.
