Žinoti naudinga

Pažinti temperamentus ir jiems būdingas psichologines savybes naudinga kiekvienam.

„Didžiausia flegmatiko svajonė – pamiegoti ir pavalgyti, o meilės išraiška jam – gulint lovoje girdėti, kaip antroji pusė kepa kiaušinienę“, – pradeda aiškinti apie temperamentų skirtumus V. Skirkevičius.

O cholerikui turi būti viskas tvarkinga: visi daiktai sudėti į vietas, vestuvėse – piršlys pakartas, kapinėse – kapai sutvarkyti. Jis ant savo kupros velka atsakomybę už savo šeimą, už firmą, už visą pasaulį.

„Įsivaizduokime choleriką matantį fleg­matiką, nuolat miegantį ir valgantį. O valgant dar ir čepsintį, pribarstantį trupinių. Baisu! Kaip choleriką tai nervina!“ – šypsosi pašnekovas.

Melancholikas ir flegmatikas giliau ir su didesniu liūdesiu nei kitų temperamentų atstovai žiūri į daiktų, reiškinių esmę. O sangvinikas ir cholerikas puikiai atsimena, kada kur kokie daiktai buvo sudėti, bet per daug nesigilina į jų esmę. Grynasis flegmatikas – nejudrus, lėtai dirba arba svarsto: „Daryti ar nedaryti? Gal geriau nedaryti?“
„Sangvinikas, atrodytų, turi per daug tuštumo, bet, kita vertus, – daug džiugesio, šviesos. Jeigu flegmatikas turi sangviniko savybių, tai gali pagerinti flegmatiko natūrą: be troškimo valgyti, jis įgyja gurmano savybių. Todėl geriausi kulinarai yra fleg­matikai su sangviniko bruožais. Jie puikūs virtuvių šefai“, – pasakoja liaudies medicinos ekspertas.

Nuo meilužių iki tironų

Temperamentų nebūna grynųjų: paprastai du vyrauja, o vienas yra šešėlinis. Pagal temperamentus vokiečių rašytojai bei mąstytojai Frydrichas Šileris ir Johanas Volfgangas Gėtė sudarė spalvų temperamentų ratą, vadinamąją Temperamentų rožę.

„Ta Rože iki šiol naudojasi psichologai, specialistai, kuriems įdomi temperamentų teorija. Kažkada ji buvo viena svarbiausių priemonių įvertinant ir suprantant žmogų“, – sako V. Skirkevičius.

Pagal temperamentų ratą sangvinikas dažniausiai turi choleriko ir flegmatiko savybių, flegmatikas – melancholiko ir sangviniko, melancholikas – flegmatiko ir choleriko. Vyraujantis cholerikas niekada nebus ir flegmatiškas.

Šileris ir Gėtė išskiria po tris kiekvieno temperamento tipus: cholerikų – tironai, herojai ir nuotykių ieškotojai, sangvinikų – gero gyvenimo mėgėjai, meilužiai ir poetai, flegmatikų – istorikai, mokytojai ir oratoriai, melancholikų – valdovai, pedantai ir filosofai.

Flegmatikas, turintis daugiau sangviniko bruožų, yra oratorius, o sangvinikas, turintis flegmatiko bruožų, yra poetas. Asmuo su vyraujančiu sangviniko temperamentu yra tipiškas meilužis. Tipiškas cholerikas yra herojus. Tipiškas melancholikas yra pedantas, o tipiškas flegmatikas – istorikas.

Vieną gydo, kitam kenkia

„Viduramžių Europoje buvo gydoma atsižvelgiant į žmogaus temperamentą. Kiekvieno augalo vartojimas buvo susijęs su temperamentu. Pavyzdžiui, niekada sangvinikui, ir taip ugningam, galinčiam vienu metu būti penkiose vietose, neduodavo avižų arbatos ar kisieliaus. Mat avižos jam, kaip ir arkliui, suteikia dar daugiau energijos, kurios sangvinikas turi per akis“, – pasakoja liaudies medicinos ekspertas.

Avižų arbata ar kisieliumi girdydavo melancholiką ar flegmatiką, nes šiems trūksta energijos.

„Teorija, apie kurią kalbu, vyravo viduramžiais. Dabar jos nepaisoma, nes alopatinis gydymas yra pagrįstas simptomų naikinimu. Ar tu melancholikas, ar sangvinikas, aspirinas vis tiek numuš tavo kūno temperatūrą. Tačiau jeigu vartosi bet kurią vaistažolę, gali nesulaukti norimo efekto. Pavyzdžiui, melancholikui labai tinka ugniažolė, o sangviniko būklę ji tik pablogintų“, – tikina jau ne vieną vaistinį preparatą žolių pagrindu sukūręs farmacininkas.

Ligos – mūsų atspindys

Pasak vaistininko, temperamentas lemia ir polinkį į kai kurias ligas. Pavyzdžiui, fleg­matikui, mėgstančiam pavalgyti ir pamiegoti, būdingos virškinimo trakto ligos. Fleg­matikas vaikas, darželyje norėdamas suspėti pavalgyti su visa grupe, pradeda ryti maistą, nes nespėja kramtyti. Taip jis keičia savo temperamentą, o tai duoda pradžią jo virškinimo trakto ligų užuomazgoms. Iš pradžių jos gali reikštis angina.

„Melancholikui labiausiai gresia depresinės ligos. Jis dažnai įžvelgia niūriąją, šešėlinę bet kurio reiškinio pusę, kiekvieno gėrio trumpalaikiškumą“, – sako V. Skirkevičius.

„Man dabar yra gera, bet tai truks labai trumpai...“ – tokios traktuotės melancholikui yra įprastos. O sangvinikas apie tai nė nepagalvotų. Nuolat lekiančiam sangvinikui gresia širdies, nervų sistemos ligos.

Labiausiai pažeidžiamos choleriko vietos – lytinės, širdies ir kraujagyslių sistemos. Ligas sukelia nuolat jaučiama atsakomybė, įtempti nervai, negebėjimas atsipalaiduoti, siekimas vienu užpakaliu apsėsti visą pasaulį.

Sangvinikui įprastas principas „padariau – pamiršau“, o cholerikas visus rūpesčius užsikrauna ant savo pečių ir neša. Vadinasi, nervų sistemos, inkstų ligos jam labai būdingos.

Įveikti savo trūkumus

Pasak V. Skirkevičiaus, išvengti dėl temperamento kylančių ligų žmogus gali mokydamasis įveikti kai kuriuos savo prigimties trūkumus.
Cholerikas, kad jo nežeistų paties temperamentas, turi skirti dėmesio ir išmokti gerbti kitą individą, įveikti sau būdingą egoizmą: „Aš padariau. Aš padarysiu.“

Sangvinikui labai sunku susisaistyti su kitu žmogumi. Kad nesirgtų sangviniškomis ligomis – širdies, sąnarių, turi formuoti prieraišumą ir meilę kitam asmeniui.

„Melancholikas kenčia dėl to, kad neturi batų, o nemato, kad kitas neturi kojų“, – vaizdingai palygina žolininkas.

Kad melancholikas nesirgtų depresija, turi matyti kitų žmonių skausmą. Jį reikia nuvesti į slaugos namus, kur kenčia ligoniai, kad suprastų, jog tikroji kančia – ne tik jo. Taip ugdoma ir užuojauta kitam, nes melancholikas užjaučia pats save.

Flegmatikas vienas miega, vienas valgo. Jam bendravimas visuomet skausmingas. Jis lėtas ir visi tuo naudojasi savo charakteriui išreikšti. Kompanijoje flegmatikas dažniausiai kenčia. Dėl to jam labai svarbu išsiugdyti poreikį bendrauti, suvokti, kad yra bendravimo privalumų.