Daug vitamino C yra juoduosiuose serbentuose, erškėtuogėse, šermukšniuose, šaltalankiuose, agrastuose, žemuogėse, apelsinuose, citrinose ir daugelyje kitų uogų bei vaisių. Vitamino C gausu ir daržovėse: žaliojoje ir raudonojoje paprikoje, svogūnų laiškuose, krienuose, petražolėse, krapuose, špinatuose, pomidoruose ir kai kuriuose kituose augaluose.
Askorbininė rūgštis svarbi nukleininių rūgščių apykaitai, antinksčių žievės ir skydliaukės steroidinių hormonų apykaitai ir sintezei, kai kurių aminorūgščių oksidacijai ir daugelio medžiagų, reikalingų jungiamajam ir kauliniam audiniui susidaryti, sintezei. Vitaminas C sudaro sąlygas normaliam kapiliarų pralaidumui, didina kraujagyslių elastingumą ir tvirtumą. Jis padeda susidaryti organizmo įgimtam ir įgytam atsparumui infekcinėms ligoms.
Dėl nuolatinio vitamino C trūkumo galima susirgti skorbutu. Sergantys šia liga iš pradžių jaučia silpnumą, būna suglebę, prislėgtos nuotaikos, jiems skauda raumenis. Paskui išpursta ir pradeda kraujuoti dantų smegenys, iškliba ir iškrenta dantys, odoje, raumenyse, sąnariuose, vidaus organuose atsiranda daugybė kraujosruvų. Prasideda mažakraujystė, sutrinka širdies ir kraujagyslių bei kitų organizmo sistemų veikla.
Šiuo metu skorbutas pasitaiko labai retai. Daug dažnesnės yra neryškios, vadinamos slaptos, vitamino C trūkumo formos. Tada sumažėja sergančiųjų darbingumas, jie pasidaro apatiški, greitai nuvargsta, sumažėja jų atsparumas toksinėmis medžiagoms, aukštos ir žemos temperatūrų poveikiui, žmogus greičiau peršąla, suserga gripu ir kitomis infekcinėmis ligomis, jam blogai gyja žaizdos ir kaulų lūžiai. Kai trūksta vitamino C, pakinta kraujagyslių sienelės, ir tuo pačiu susidaro palankios sąlygos aterosklerozei atsirasti (ypač žmonėms, kurie gausiai valgo ir mažai juda).
Kad netrūktų vitamino C, reikia pakankamai valgyti augalinių produktų — natūralių askorbininės rūgšties šaltinių, o žiemą ir pavasarį, kai juose vitamino C gerokai mažiau, galima dar valgyti žirnelius su sintetine askorbininė rūgštimi. Suaugusiam žmogui vidutiniškai per parą reikia apie 70 mg vitamino C, vaikams iki 7 metų užtenka 50 mg. Dirbantiems sunkų fizinį darbą, nėščioms ir maitinančioms moterims dozė padidėja iki 100—120 mg. Žmonėms, gyvenantiems Tolimojoje Šiaurėje arba karšto klimato rajonuose, askorbininės rūgšties reikia 30—50, 70, o kartais ir 100% daugiau.
Vitaminu C gydoma aterosklerozė, įvairios širdies kraujagyslių sistemos, kvėpavimo organų, inkstų, kepenų, endokrininės ir nervų sistemos, kraujo, sąnarių ligos, apsinuodijimai, tuberkuliozė, vartojamas akušerijoje ir chirurgijoje.
Vitaminas D. Sis vitaminas vartojamas nuo rachito. Dabar žinoma keletas medžiagų, turinčių panašių savybių (jos vadinamos vitaminais D2, D3 ir t. t.). Vitamino D turi tik gyvulinės kilmės produktai, šiek tiek jo yra grybuose ir kai kuriuose aukštesniuosiuose augaluose.
Kai trūksta vitamino D, vaikai suserga rachitu. Jiems blogai auga dantys ir nagai, suglemba raumenys ir padidėja pilvas. Sergantys vaikai atsilieka fiziškai ir psichiškai, dažniau serga infekcinėmis ligomis ir t. t. Vitaminu D gydomos kai kurios odos ligos ir traukuliai (sutrikus prieskydinėms liaukoms). Tačiau per didelis vitamino kiekis gali apnuodyti organizmą.
Vitaminas E (tokoferolis). Vitaminas E svarbus angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitai, labai aktyvus antioksidantas. Jis pagerina vitamino A rezorbciją ir pasisavinimą, stimuliuoja raumenų sistemą, gerina gimdos mitybą ir aprūpinimą krauju, o tai labai svarbu nėštumo metu. Eksperimentuojant su gyvuliais, pastebėta, kad vitaminas E turi svarbos lytinių ląstelių formavimuisi ir embrioniniam vaisiaus vystymuisi.
Daugiausia tokoferolio yra šiuose augaliniuose produktuose: žaliose pupose, žaliuose žirniuose, salotose, avižose, kviečiuose, kukurūzuose, labai daug jo augaliniuose aliejuose: šaltalankio, sojų, kukurūzų, medvilnės, saulėgrąžų. Sveikam suaugusiam žmogui per parą reikia apie 20—30 mg. Devyni dešimtadaliai organizme esančio vitamino E yra susikaupę riebaliniame audinyje.
Kai trūksta vitamino E, gali sutrikti medžiagų apykaita ir įvairių organų bei sistemų veikla. Vitaminu E su kitais preparatais gydomi kai kurie lytinės funkcijos sutrikimai, nervų sistemos ir raumenų ligos, periferinės kraujo apykaitos sutrikimai, tromboflebitai ir trofinės opos, kepenų, odos, akių ligos, aterosklerozė, hipertoninė ir kitos ligos.
Vitaminas F — tai nesočiosios riebiosios rūgštys — linolinė, linolininė. Jų yra maistiniuose augaliniuose aliejuose (saulėgrąžų, kukurūzų, riešutų, sojos, medvilnės, alyvų, linų ir kt.) ir gyvuliniuose riebaluose. Suaugusiam žmogui per parą apytikriai jo reikia 1—2 g. Paprastai rekomenduojama kasdien suvartoti 20— 30 g augalinio aliejaus, turinčio šio vitamino.
Nesočiosios riebalinės rūgštys padeda pasisavinti riebalus, svarbios odos riebalų apykaitai, turi įtakos laktacijos ir dauginimosi procesams. Vitaminas F cholesteriną paverčia tirpstančiais junginiais, tuo pačiu palengvina jo pašalinimą iš organizmo. Todėl nesočiosios riebalinės rūgštys vartojamos aterosklerozėsprofilakt^ai ir gydymui. Be to, jomis gydomos kai kurios odos įgos (egzemos, opos ir kt.).
Vitaminas K (filochinonai). Vitaminu K vadinamos kelios medžiagos- Viena jų (vitaminas Ki) susidaro augalo žaliųjų dalių chloroplastuose, jungdamasi su chlorofilinu, kita (vitaminas K2) — bakterijose, esančiose žmogaus storosiose žarnose.
Vitamino K daug yra špinatuose, pomidoruose, žaliuosiuose žirneliuose, morkose, petražolėse, b taip pat ankštiniuose, varpiniuose augaluose, uogose.
Vitaminas K būtinas normaliam kraujo krešėjimui. Jis reikalingas protrombino susidarymui kepenyse. Kai trūksta šio vitamino, gali atsirasti smulkių poodinių ir raumenų kraujosruvų, o gavus traumą galima nukraujuoti. Be to, vitaminas K turi įtakos savybėms, skatinančioms miozino susitraukimą, sustiprina skrandžio ir žarnyno peristaltiką, reikalingas visų ląstelių kvėpavimui ir ląstelės medžiagų apykaitai.
Dėl vitamino K trūkumo beveik nesergama, kadangi jį gamina „naudingosios" žarnyno bakterijos. Tačiau K avitaminozę gali turėti žmonės, sergantys sunkiomis tulžies pūslės ir kitomis ligomis. Sergant šiomis ligomis, tulžis nepatenka į žarnyną ir dėl to sutrinka riebalų ir juose tirpstančio vitamino K pasisavinimas. Vitamino K kartais gali trūkti dėl žarnyno, kuriame jis gaminamas ir asimiliuojamas, ligų.
Naujagimiai, kurių žarnyne dar nėra bakterijų, gaminančių vitaminą K, gauna jį su motinos pienu. Naujagimiams vitamino K per parą reikia 10-^—15 mg.
Vitaminu K sėkmingai gydomi plaučių bei skrandžio ir žarnyno kraujavimai, naujagimių hemoraginės diatezės, jis vartojamas chirurgijoje ir stomatologijoje, o taip pat nuo kai kurių žarnyno, kepenų ir plaučių ligų.
Vitaminas P (rutinas, arbatiniai katechinai). Jo yra daržovėse, uogose, citrusuose, arbatoje. Kiek jo reikia, nežinoma. Šis vitaminas mažina dėl įvairių priežasčių padidėjusį kraujagyslių sienelių pralaidumą. Juo gydomas reumatas, hemoraginės diatezės, hipertoninė liga, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, kai kurios kepenų ir tulžies pūslės, akių ir odos ligos, apsinuodijimai, vartojamas ir akušerijoje. Dažnai vitaminas P vartojamas su vitaminu C.
Vitaminas PP (nikotino rūgštis). Šiek tiek šio vitamino turi daugelis varpinių, ankštinių augalų, daržovių ir vaisių. Daugiau jo yra gyvuliniuose produktuose. Dažnai nikotino rūgštis sintetinasi ir žmogaus organizme iš maistinio baltymo komponento tri-Ptofano.
Per parą žmogui reikia 15—20 mg nikotino rūgšties. Ji labai reikalinga organizmui, nes yra fermentų, dalyvaujančių oksidacijos procesuose, komponentas. Kai trūksta šio vitamino, pablogėja apetitas, ima skaudėti skrandį, pykinti, sergantysis viduriuoja, nusilpsta, pablogėja jo atmintis.
Dėl ilgalaikės vitamino PP stokos susergama pelagra (it. pelle agra — šiurkšti oda). Sergant šia liga, labai pažeidžiami skrandis ir žarnynas, oda ir centrinė nervų sistema, kartais sutrinka psichika. Pelagra greičiau susern gama, kai trūksta ne tik vitamino PP, bet ir kitų vitaminų: B1, B2, B6. Nikotino rūgštimi gydoma aterosklerozė ir kai kurios kitos širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo ir virškinimo organų, nervų sistemos, odos, akių ligos ir cukrinis diabetas.
Vitaminas U. 1949 m. amerikiečių mokslininkas Činėjus pastebėjo, kad šviežios kai kurių daržovių sultys, pvz., kopūstų,, stabdo laboratorinių gyvulių skrandžio opų atsiradimą. Medžiaga, stabdanti opos susidarymą, esanti kopūstų ir kitų augalų sultyse, buvo laikoma vitaminu. Vitaminas U pavadintas pagal lotynišką žodį ulcus — opa. Vėliau nustatyta, kad kopūstų ir kai kurių kitų daržovių sultys labai efektyviai gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę.
Daugeliui ligonių labai greitai praeidavo ligos reiškiniai ir prasidėdavo opos randėjimas. Buvo spėjama, kad kopūstų sultys opas gydo dėl to, kad turi daug metilmetioninsulfonio. Jo turi taip pat daugelis kitų daržovių, vaisių, varpinių augalų, šviežias pienas, žali kiaušinių tryniai, kai kurie gyvuliniai ir augaliniai riebalai.
Tačiau daugelis biologinių tyrimų ir ligonių klinikinių stebėjimų parodė, kad grynas metilmetioninsulfonis mažiau efektyvus negu kopūstų sultys. Matyt, tokį sulčių poveikį lemia ne tik ši medžiaga.
Atskleista, kad vitamino U kiekis augaluose priklauso nuo jų augimo vietos ir sąlygų, derliaus nuėmimo laiko, jų konservavimo ir laikymo būdo. Pvz., pietinėse srityse, kur daug saulėtų dienų, daržovėse yra žymiai daugiau vitamino U. Šis vitaminas lengvai oksiduojasi ir suyra, veikiant aukštai temperatūrai, tačiau išlieka džiovinamas ir šaldomas.
