Suvartojame per daug
„Natrio ir chloro junginys sudaro natrio chloridą, kurį mes vadiname druska. Jos gauti būtina kiekvieno žmogaus organizmui, tačiau ne tiek, kiek įprastai suvartojame. Žmogui pakaktų 2 g natrio chlorido per dieną. Maždaug tiek druskos mes gauname iš maisto, jeigu jo nesūdome“, – teigia gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė.
Vis dėlto dažniausiai mes sūdome maistą, tad viršijame būtiną paros normą. Kas tuomet nutinka? „Natris skatina skysčių kaupimąsi organizme. Žinoma, ne iš karto, o su laiku didėja arterinis kraujospūdis, vėliau sukeliantis dar daugiau komplikacijų – žmogus tampa ligotas, – aiškina gydytoja. – Kad to išvengtume, ribokime druskos kiekį maiste – galvokime, ką valgome.“
Pasak A. Jauniškytės, tos Afrikos gentys, kurios nevartoja druskos, yra gerokai sveikesnės nei mes, europiečiai. „Galime ir mes kai ko iš jų pasimokyti“, – šypteli medikė.
Geriau su jodu
Dietologė pataria vengti pusfabrikačių, konservuoto maisto. „Tokiame maiste druskos kiekis viršija normą, – pabrėžia ji. – Siūlyčiau vengti sūdytų ir rūkytų žuvų bei mėsos gaminių.“
Įprastus kumpius ir dešras galėtų pakeisti virta, troškinta mėsa. Kad būtų skaniau, valgykite daug ir įvairių daržovių.
Šeimininkėms, kurios neįsivaizduoja maisto gaminimo proceso be mėgstamų prieskonių su druska, siūlytume eksperimentuoti. Parduotuvių lentynose gausu džiovintų prieskoninių žolelių, o ką jau kalbėti apie savo rankomis užaugintas? Juk net daržo nebūtina turėti, kad ant virtuvės palangės aromatingai viliotų vazonėlis su bazilikais.
A. Jauniškytės teigimu, lietuviai gauna pernelyg mažai jodo. „Tad jeigu maisto ruošai vis dėlto naudojate druską, rinkitės tą, kuri papildyta jodu“, – pataria pašnekovė.
Druska iš Himalajų
„Akmens druska yra kasama kasyklose. Jos kokybė labai priklauso nuo vietos, gylio, kuriame glūdi, amžiaus, cheminės sudėties. Jūros druska išgaunama iš jūros vandens, deja, dabar dažniausiai su teršalais, todėl ją būtina apdoroti cheminėmis priemonėmis ir atitinkama temperatūra, – sako elektroninės parduotuvės www.sveikiproduktai.lt atstovė Simona Glodenienė. – Dar viena druskos rūšis – Himalajų druska. Ji – švelniai rožinės spalvos, kasama Himalajų priekalnėse. Ši druska ypač vertinama dėl mineralų ir mikroelementų gausos, švelnaus skonio ir švaros, mat jos nereikia valyti.“
Pasak pašnekovės, Himalajų druska nuo mums įprastos druskos skiriasi visų pirma tuo, kad yra nerafinuota. „Rafinuojant prarandama unikali druskos kristalų struktūra. Kai kurie sveikatos specialistai tvirtina, jog būtent dėl rafinuojant suardytos kristalų struktūros druska tampa žalinga organizmui, – teigia S. Glodenienė. – Himalajų druska – taisyklingų kristalų struktūros, yra lengvai pasisavinama, ir tai lemia jos didelę energinę vertę. Ši struktūra susiformavo daugelį metų veikiant dideliam slėgiui.“
Būtina paminėti ir tai, kad Himalajų druskoje randami 84 cheminiai elementai, o štai tradicinėje rafinuotoje druskoje – tik natrio chloridas ir jodas, jeigu jo pridėjo gamintojas.
Smulki ar net gabalais
Pašnekovė pasakoja, kad Himalajų druskos klodai susiformavo išdžiūvus senovinėms jūroms ir glūdi 400–600 metrų po žeme (dėl to yra apsaugota nuo aplinkos teršalų) Himalajų priekalnėse. Ten ji kasama, perrenkama rankomis ir smulkinama.
Parduotuvėse galima įsigyti smulkios, vidutinio stambumo druskos ar net gabalais. „Visų pavidalų druska yra tokia pati, be priedų, tik skirtingai naudojama, – tvirtina S. Glodenienė. – Tarkime, vidutinio stambumo druska labiausiai tinka voniai, tačiau daug kas mėgsta jos įberti į sriubą, nes patogu dozuoti. Yra ir smulkios Himalajų druskos su įvairiomis žolelėmis bei prieskoniais patogiuose barstyti indeliuose. Tokia labiausiai tinka salotoms ar karštiesiems patiekalams gardinti.“
Ne tik maistui
Pasak S. Glodenienės, Himalajų druską galima naudoti vonioms, odos priežiūrai, inhaliacijoms, pavilgams, skalavimams. „Tarkime, peršalus galima pamirkyti kojas karštame vandenyje su Himalajų druska ar plauti nosį pasigaminus maloniai sūrų tirpaliuką – gausite jūros vandenį. Juk Himalajų druska yra iš jūros, tik išdžiūvusios“, – sako pašnekovė.
Gydytojos A. Jauniškytės teigimu, ir įprasta druska – natrio chloridas – gali pasitarnauti žmogui, kai naudojama ne vien maisto gamyboje. „Druskos tirpalas – puiki priemonė, kai skauda gerklę. Šiltame vandenyje ištirpinkite druskos ir šiuo tirpalu skalaukite gerklę, – pataria medikė. – Druskos tirpalai taip pat greitina žaizdų gijimą.“
Šiltas druskos kompresas malšina sąnarių skausmus.
Saldesniam gyvenimui
Lietuviai piktnaudžiauja ne tik druska, bet ir cukrumi. Juk kartais taip norisi kažko saldaus, tačiau kai kuriems žmonėms tai ne tik nerekomenduojama, bet ir griežtai draudžiama. Ko griebtis tuomet?
„Yra iš tiesų nemažas natūralių (nerafinuotų) saldiklių pasirinkimas. Jie, nors ir išlaiko natūralų augalui būdingą skonį, tikrai yra saldūs. Pavyzdžiui, sunku būtų rasti saldesnį sirupą nei agavų. Šis sirupas labai tinka ir diabetu sergantiems žmonėms, nes jo itin žemas glikemijos indeksas“, – aiškina S. Glodenienė.
Norintiesiems ko nors saldaus pašnekovė siūlo klevų sirupą. Jis itin mėgstamas JAV ir Kanadoje kaip blynelių saldiklis.
„Cukrinių runkelių sirupo pavadinimas gali skambėti nepatraukliai, bet tai – apgaulingas įspūdis: šio sirupo skonis – puikus, be to, jame gausu mineralų, pavyzdžiui, geležies, – teigia pašnekovė. – Puikus pasirinkimas – nerafinuotas cukranendrių cukrus, panašesnis į smėliuką nei į įprastą cukrų, nes jis neturi būdingos kristalų struktūros, bet tarp dantų tikrai negirgžda. Jo skonis – ypač malonus. Angliškai toks cukrus vadinamas active sugar, vokiškai – Urzucker, lietuviškai verčiame „džiovintos cukranendrių sultys“.
Dar viena tradicinio cukraus alternatyva – palmių cukrus. „Palmių cukrus gaminamas iš palmių sulos. Išsiskiria mums neįprastu pavidalu, nes yra nebirus – šio cukraus reikia tiesiog atsilaužti ar atsipjauti. Šis cukrus nuo seno vartojamas Azijos šalyse, vilioja ypač maloniu skoniu. Vaikai jį mėgsta valgyti vietoj saldainių, – sako S. Glodenienė. – Kaip ir dauguma kitų nerafinuotų saldiklių, į kraują šis cukrus patenka palengva, palyginti su rafinuotu.“