Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reumatologijos centro direktorius prof., habil.dr. Algirdas Venalis

Reumatoidinis artritas yra autoimuninė liga, daugiausiai pakenkianti sąnarius. Ką reiškia autoimuninė? Kad organizmo imuninė sistema yra sutrikusi ir į kai kuriuos savo audinius reaguoja kaip į svetimus, sukeldama uždegimą ir tų audinių destrukciją.

Kas sąnariams atsitinka?

Juose atsiranda uždegimas, skausmas, patinimas. Jei žmogus nepakankamai gydosi, po truputį sąnariai deformuojasi, pasidaro nejudrūs. Žmogų gali ištikti neįgalumas, nes sutrinka jo judėjimo funkcija.

Kaip reumatoidinis artritas gydomas?

Visų pirma nereikėtų pačiam ieškoti gydymo. Žmogus turi kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad šis siųstų konsultacijos pas reumatologą. Tuomet jis paskiria gydymą, kuris, žinoma, nėra visam gyvenimui. Jį reikia koreguoti, priklausomai nuo ligos aktyvumo.

Jei kalbam apie gydymą vaistais, nes ir be jų yra kuo gydyti, jis susidaro iš trijų medikamentų grupių. Pirma yra nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jie iš esmės ligos negydo, bet numalšina ar bent sumažina skausmą ir uždegimą. Antroji grupė, kaip ir skaitytojos minėtas metilprednizolonas, yra antinksčių steroidiniai hormonai. Tai yra labai stiprūs vaistai ir taip pat labai stipriai veikia priešuždegimiškai. Ir trečia grupė yra vadinamieji patogenetinės terapijos, kuriuos mes dar vadiname bazinės terapijos, vaistais. Jie nelabai, bent iš karto, veikia uždegimą, skausmą, bet daugiau ar mažiau slopina pačią ligą.

Žmogus tam tikroje ligos stadijoje turėtų gauti visus tris vaistus: po vieną iš nesteroidinių, hormonų ir bazinės terapijos vaistą. Iš šių grupių kaip įmanoma mažesnėmis dozėmis ir trumpiau reikėtų vartoti būtent antrosios, skaitytojos minimos, grupės vaistus.

Juos reikia vartoti pačioje ligos pradžioje ar kai ji labai paūmėja. Antinksčių hormonai, deja, turi pakankamai daug nepageidaujamų poveikių. Jei hormonai vartojami kartu su pirmos grupės vaistais, jie gali sukelti opas virškinimo trakte. Jie kelia osteoporozės pavojų. Nuo hormonų ne į gerą pusę pakinta žmogaus išvaizda: atsideda riebalai ir dažniausiai ten, kur žmogus nemėgsta, kad jie būtų, didėja veido plaukuotumas.