Melancholikai
Nemažai žmonių, ilgai laikiusių save sveikais, išgirdus nepagydomos lėtinės ligos diagnozę užklumpa depresija, apima bejėgiškumas. Jiems atrodo neteisinga, kad ši nelaimė ištiko kaip tik juos, o sveikata negalintys skųstis aplinkiniai kelia susierzinimą.
Medicinos galimybėmis tokie ligoniai nelabai tiki, tik keikia savo likimą ir lieja pyktį ant artimųjų ir net mažai pažįstamų žmonių.
Vis dėlto melancholikai suvokia, kad serga, ir trokšta pasveikti, deja, apie laimingą ligos baigtį nedrįsta nė svajoti. Įveikti jų skepticizmą, pažadinti norą pagelbėti sau ir tinkamai gydytis galima dėmesiu ir kantrybe. Šeimos nariai arba draugai turėtų padėti „nepaguodžiamiesiems“ pamatyti ir šviesesnes gyvenimo spalvas.
Patys ar su artimų žmonių pagalba nepagydomi ligoniai turėtų susipažinti su savo ligos „kolegomis“. Tai padėtų jiems patikėti, kad situacija nėra beviltiška, daugeliui tokia liga sergančiųjų pavyksta gyventi visavertį gyvenimą ir patirti džiaugsmo dėl daugelio malonių dalykų. Be to, bendraujant daugiau sužinoma apie ligą ir būdus palengvinti savo dalią.
O pyktis, susierzinimas, liūdesys tik silpnina organizmo gyvybines galias, kurios turėtų padėti sveikti ir geriau jaustis.
Atkaklūs nihilistai
Kai kurie žmonės, sužinoję, kad serga sunkia liga, tiesiog neįstengia tuo patikėti. Baimė nepasveikti kartais būna tokia didelė, kad apie ilgą gydymąsi ir nelinksmas perspektyvas nenorima nė girdėti.
Tokiai reakcijai neturi įtakos nei išsilavinimas, nei intelektas, nei visuomeninė padėtis. Ligos neigėjai gali ne vienus metus gyventi ir elgtis taip, lyg nė nežinotų diagnozės.
Ligos nepripažinimas kartais leidžia palaikyti dvasios stiprybę, atkakliai kovoti dėl gyvenimo pilnatvės ir, net jei gresia neįgalumas, kuo ilgiau nepasiduoti negandai.
Vis dėlto kada nors vis tiek tenka pripažinti tikrovę ir liautis guostis iliuzijomis. O tada jau galima iš tikrųjų susiremti su liga ir stengtis pasveikti. Pernelyg ilgas delsimas atsimerkti ir pamatyti problemą gali būti mirtinai pavojingas.
Smalsūs tyrinėtojai
Yra ir tokių žmonių, kurie medicininėje kortelėje atsiradus įrašui apie lėtinę ligą anaiptol nenuleidžia rankų ir netgi pajunta energijos antplūdį, nes trokšta ir stengiasi pasveikti.
Šie ligoniai nekvaršina galvos klausimais, kodėl taip atsitiko, juos domina tik viena – kaip sau pagelbėti. Tyrinėtojai tuoj ima rinkti informaciją apie veiksmingiausius vaistus, naujausius gydymo būdus ir autoritetingiausius gydytojus.
Jie skaito ne tik populiariąją, bet ir medikams skirtą literatūrą, žiūri televizijos laidas apie savo ligą, bendrauja su daugeliu žmonių, ištiktų tokios pat nelaimės.
Su savo gydytojais tokie ligoniai visada turi apie ką pašnekėti, domisi net nelabai reikšmingomis smulkmenomis ir gali su specialistu ne tik pasiginčyti, bet ir pasiūlyti tinkamesnį, jų įsitikinimu, gydymo metodą.
Aktyviai besidomintys savo liga žmonės nelinkę pernelyg išgyventi dėl to, kad serga, iš dalies ir todėl, kad nuolat užsiėmę bendravimu, žinių kaupimu ir protingos išeities iš esamos padėties ieškojimu.
Blogai tik tai, kad tokie ligoniai ne visada pasitiki gydytojais, juos neretai keičia ir mėgsta reikalauti gydyti tokiais metodais, kurie jiems netinka, nors kai kam yra padėję. Be to, siekdami išbandyti viską, kas įmanoma, jie kartais linkę pasitikėti abejotinos reputacijos žiniuoniais ir žolininkais.
Išskirtiniai ligoniai
Kad ir kaip būtų keista, kai kurie asmenys savo liga didžiuojasi – esą tai jų išskirtinumo ženklas. Jei liga laikoma nepadoria arba jai būdingos kokios nors asmenybę žeminančios apraiškos, kartais siekiama ją pavaizduoti kaip suteikiančią pranašumą prieš kitus, „eilinius“ žmones.
Pasitaiko manančiųjų, kad kai kurios negalios, tokios kaip epilepsija, narkomanija, alkoholizmas, tuberkuliozė, sifilis, skatina kūrybinius gebėjimus, taigi kai kurie ligoniai net nenori pasveikti, bijodami prarasti „talentą“.
Įsitikinimas, kad liga – tai ypatinga likimo dovana, padeda iškęsti visuomenės atstumtojo dalią – juk tokių ligonių šalinamasi. Iš tikrųjų mokslinių duomenų, pagrindžiančių kai kurių ligų „ypatingumą“ ir poveikį kūrybiškumui, iki šiol nėra, tai tik saviapgaulė.
Tiesa, nemarių kūrinių yra sukūrę ir apsvaigę nuo alkoholio ar kitų kvaišalų meistrai, o Floberui, Dostojevskiui rašyti šedevrus nesutrukdė epilepsija. Tačiau liga veikiau ne padėjo, o tik atėmė daug laiko, kurį galima buvo skirti kūrybai.
Susitaikiusieji su negalia
Kai kurios ligos, ypač užklumpančios vyresnio amžiaus žmones, yra nepagydomos ir pareikalauja nuolatinių pastangų rūpintis savo sveikata ir savijauta.Taip tenka gyventi kelerius arba net keliasdešimt metų, ir liga tampa nuolatine palydove.
Ligoniai susitaiko su šia neganda ir išmoksta elgtis taip, kad ji keltų kuo mažiau nepatogumų. Tai pasakytina apie sergančiuosius hipertonija, astma, alergija, širdies ligomis. Prie ligos požymių ilgainiui priprantama, prisitaikoma, išmokstama atpažinti artėjantį priepuolį ir užbėgti jam už akių. Taigi daugelį lėtinių sveikatos sutrikimų įmanoma kontroliuoti ir jaustis gana gerai.
Bet dėl tokio santykio su savo liga dažnai padidėja ligonių įtarumas, jie pernelyg sutelkia dėmesį į savo pojūčius, įpranta prie tų pačių gydymo būdų ir nustoja domėtis medicinos naujovėmis.
Be to, liga kartais daro neigiamą įtaką gyvenimo būdui ir netgi asmenybei, todėl su tokiu žmogumi darosi nelengva bendrauti. Šiuos sunkumus galima įveikti padedamiems geranoriškų ir taktiškų šeimos narių, artimųjų.
********
Ligos eiga nuo paties sergančiojo priklauso nė kiek ne mažiau nei nuo vaistų ir gydytojų.
Tik svarbu susirgus lėtine nepagydoma liga nemėginti sau įteigti, kad greitai vėl viskas bus kaip iki sužinant diagnozę. Juk beveik visos ligos, išskyrus kai kurias infekcines, organizme palieka pėdsakus, o kartais ir „apsigyvena“ visam laikui. Svarbiausia nepagydomo ligonio užduotis – išmokti gyventi su savo liga.
