Hipnoze paprastai vadiname vieną iš psichoterapijos metodų, kai psichoterapeutas sukelia pacientui transo būseną, siekdamas jam padėti atsipalaiduoti ir/ar išspręsti varginančias psichologines problemas.
Taip gydytojas tampa aktyviu veikiančiu asmeniu, pacientas pasyviu, priimančiu pagalbą. O tai – daugumos (jei ne visų giliai širdyje) svajonė – ateiti pas „gerą ir stiprų“ gydytoją, kuris per vieną (!) seansą padės atsikratyti įsisenėjusių problemų – skrydžio, gyvūnų, paraudimo baimės, priklausomybės nuo alkoholio, rūkymo ar nuo nevykusio partnerio.
Dažnai taip šis metodas pateikiamas ir žiniasklaidoje, taip dar labiau žadindamas pacientų viltis. Kodėl vis dėlto taip mažai girdėti apie stebuklingai pasveikusius hipnozės būdu, o psichoterapeutai, gerai išmanantys hipnozės metodą, taiko jį tik nedaugeliui ir kaip pagalbinę priemonę?
Mitas – hipnotizuotojo visagalybė
Pirmiausia, ateidami pas gydytoją, pacientai natūraliai bijo, ir kuo daugiau priskiria gydytojui galios, tuo stipresnė yra baimė. O hipnozė suvokiama kaip paslaptinga būklė, kai gydytojas galės sužinoti pačias slapčiausias mintis (o kas jų neturi) ir gėdingiausius praeities įvykius. Kad ir labiausiai norėdamas tikėti gydytoju ir stebuklinga hipnozės galia, pacientas pasąmoningai priešinasi svetimai įtakai.
Deja, jau įrodyta, kad hipnotizuotojas negali įteigti padaryti ar išklausti kažko, kas būtų prieš paciento valią. Hipnotizuojamasis išlaiko savo valią ir gali pasipriešinti hipnotizuotojui. Taigi negalima priversti paciento elgtis kaip nors nepadoriai. Hipnozė nėra priemonė, galinti pakeisti žmogaus asmenybę iš pagrindų. Žmogaus protas tam priešinasi, net jei pats žmogus ir norėtų pasikeisti!
Maža to, ne taip paprasta hipnozės būdu pašalinti kad ir paprastą skrydžių baimę, kuri būdinga kas penktam skrendančiajam. Ji gali praeiti laikinai, bet, nebendraujant su gydytoju, vėl sėkmingai atsinaujinti, nes išlieka jos pasąmoninės priežastys.
Mitas – pasveikstama be paciento pastangų
Taip, kaip ir mitas apie gydytojo hipnotizuotojo visagalybę, nepagrįstas ir mitas apie priimančio pagalbą bejėgiškumą. Yra žinoma, kad daugumą (apie 90 proc.) žmonių galima užhipnotizuoti, tik hipnozei nepasiduoda dalis sergančių sunkiomis psichikos ligomis bei ... to nenorintys asmenys.
Hipnozės metu didelę reikšmę turi paciento noras atsipalaiduoti ir jo vaizduotė, t.y. žmogaus prašoma įsivaizduoti įvairius malonumo ir atsipalaidavimo pojūtį sukeliančius vaizdus. Tik tada gydytojas gali įteigti pacientui sveikti padedančias formules. Aišku, tam psichoterapeutas turi gerai žinoti paciento problemas ir pasąmonines tų problemų priežastis. Atsipalaidavimu ir vaizduote paremta ir savihipnozė, kuri paskutiniu metu tampa vis populiaresnė. Tai yra metodas, kuris gali padėti žmogui pačiam susidoroti su iškylančiais sunkumais.
Hipnozė ne tik gydytojo kabinete
Galima daryti išvadą, kad hipnozė nėra visagalis, bet pagalbinis ir gana saugus metodas, kai jį taiko profesionalas, besilaikantis gydytojo etikos reikalavimų. Tačiau hipnozės reiškinys yra universalus, ir naudojamas ne tik gydytojo kabinete. Paprastai jis vadinamas įtaiga. Dėl įtaigos pirmaisiais metais vaikai gali įsiminti didžiulį informacijos kiekį, ko paskui nebesugeba. Įtaigumas mus lydi visą gyvenimą. Taip pat ir medicinoje – gydytojo protingai taikoma įtaiga padeda ligoniui sveikti. Tai vadinama placebo efektu.
Jei suleidžiama fiziologinio tirpalo ir pasakoma, kad suleisti stiprūs nuskausminamieji vaistai, kurie dabar tikrai padės, skausmas greičiausiai praeis lygiai taip pat, kaip suleidus tikrų nuskausminamųjų. Tai jau įrodyta mokslo.
Lygiai taip pat paskaitę informacinius lapelius apie vartojamus vaistus, ligoniai gali pradėti jausti visus ten aprašytus nepageidaujamus poveikius (o būtent jie lapeliuose ir aprašyti išsamiai). Tai vadinamas neigiamas placebo, t.y. nocebo efektas. Dauguma gydytojų, nepaisydami dabartinių reikalavimų sakyti tiesą, moka gerąja prasme panaudoti įtaigą.
Atsargiai – „gatvės hipnozė“
Šio metodo hipnoze niekas nevadina. Tačiau jo esmė yra ta pati, kaip ir medicininės hipnozės. Ir dauguma jai pasiduoda lengviau, nes nėra informuoti iš anksto ir nepasiruošę galimam išoriniam poveikiui. Tai kai auka yra įtraukiama į tarpasmeninį kito žmogaus valdomą kontaktą, siekiant iš to gauti naudos. Tai vyksta daugumos būrimų atveju, apvagiant žmones ar išviliojant iš jų pinigus.
Senutę, kuriai naktį buvo paskambinta, kad jos anūkas pakliuvo į avariją, taip „užburia“ šio įvykio baimė, kad net pamiršta, jog taip negali būti, nes tik užvakar anūką išlydėjo į užsienį, o suvokia tik po to, kai pinigai jau atiduoti... Prisiminkime, kaip įtaigiai kai kurie pardavėjai sugebėjo parduoti mums prekes, ir kaip prisipirkome to, ko nebuvome numatę pirkti iš anksto...
Šios „hipnozės“ elementai yra: dėmesio patraukimas ir kontakto pradžia; aukos dėmesio nukreipimas ir fiksacija ties kokiu nors vidiniu ar išoriniu objektu, reiškiniu ar išgyvenimu; aukos sąmonės būklė nukreipiama į ankstesnius išgyvenimus ar vidinius pojūčius, kol atsiranda transo, t.y. nutolimo nuo realybės ir blaivaus mąstymo požymių; raporto sukūrimas (raportu hipnozėje vadinamas ryšys tarp hipnotizuotojo ir hipnotizuojamojo, kai pastarasis priima pirmojo pasiūlymus); „transo“ fiksacija ir gilinimas; tikslo pasiekimas; „scenarijaus“ užbaigimas kodavimu, kad situacija vėliau būtų neaiškiai prisimenama.
Deja, šie reiškiniai jau gali būti pavojingi, nes čia nesilaikoma jokių etikos ir moralės normų, maža to, jais ir siekiama pakenkti.
Masinė hipnozė
Praktikuojantys gydytojai psichoterapeutai mano, kad kenksminga gali būti bet kokia hipnozė, kuri taikoma ne individualiai, bet salėse ar per televiziją. Gydytojai dar prisimena, kad po Anatolijaus Kašpirovskio televizijos seansų padaugėdavo pacientų tiek greitosios medicinos pagalbos tarnyboje dėl paūmėjusių vidaus organų ligų, tiek psichiatrų kabinetuose.
Tuo tarpu pats A. Kašpirovskis teigė, kad masinei hipnozei pasiduoda 40–75 proc. žmonių, ir masiniais seansais daugeliui galima padėti atsikratyti ar sušvelninti lėtines neurozines ligas.
Neabejotina, kai kuriems gali būti naudingi ir masiniai seansai, tačiau specialistai hipnozės niekada netaiko esant ūminei vidaus organų patologijai (apendicitui, miokardo infarktui, infekcijoms), esant hipertoninėms krizėms, kraujavimui ir kt., kadangi galima ligoniui pakenkti. O kaip tokius ligonius atskirti atliekant masinius seansus per televiziją? Todėl masiniai hipnozės seansai taip ir nesulaukia specialistų pritarimo.
Masinės hipnozės elementus naudoti gali ir oratoriai, pvz., žinoma, kad juos naudojo A.Hitleris. Masinė hipnozė panaudojama ir sukuriant netikėtus ir triukšmingus skandalus, išvedančius iš pusiausvyros visus ten dalyvaujančius ir atitraukiančius nuo to, ką jie darė anksčiau. Aišku, šie skandalai kažkam padeda pasiekti iš anksto numatytus tikslus, ką dauguma suvokia tik vėliau, jiems pasibaigus.
Kaip ir bet kuri poveikio priemonė, įtaiga, medicinoje dar vadinama hipnoze, gali būti panaudojama ir gydymo tikslu ir šarlatanų – norint paveikti mases, išgarsėti ar tiesiog išvilioti kliento pinigus. O kokiai įtakai pasiduodame, kokiai ne – tai jau asmeninis, deja, ne visada sąmoningas, pasirinkimas. Bet kuo daugiau žinosime apie negatyvius įtaigos taikymo aspektus, tuo mažiau jai pasiduosime.
