Juk burnos ertmė – tai pats atviriausias kelias į mūsų organizmą... Matyt, dar daugelis mano, kad ši higienos priemonė tiesiog negali būti kuo nors kenksminga, nes joje apstu dezinfekuojančių medžiagų. Iš dalies taip, tačiau suklusti vis vien verta.
Apie nematomus, bet esamus pavojus dantų pastose sutiko papasakoti VšĮ „Baltijos aplinkos forumas“ cheminių medžiagų ekspertė Zita Dudutytė.
Dabar prekyboje siūlomų dantų pastų įvairovė labai didelė. Visos jos skirstomos į gydomąsias ir profilaktines. Šiandien technologijų ir gamybos lygis leidžia gaminti tam tikro veikimo, tam tikrų savybių turinčias dantų pastas. Jos būna kosmetinės, šeimyninės, gydomosios, daugiafunkcinės, balinamosios arba skirtos konkrečioms problemoms spręsti.
Dažnas gamintojas skelbia, kad jo dantų pasta atlieka net keletą skirtingų funkcijų: kosmetinę (valymas, poliravimas, gaivus kvapas), gydomąją bei profilaktinę (ėduonies, dantų apnašų ir akmenų susidarymo profilaktika), priešuždegiminę. Tačiau ar viskuo verta tikėti? Žinoma, eiliniam vartotojui gana sunku susigaudyti tarp pakuotėje išvardytų įvairiausių cheminių pavadinimų, sutrumpinimų ir kitokios panašios informacijos. Bet kai ką vis dėlto įsidėmėti reikėtų.
Kasdien naudodami dantų pastas, retas susimąstome, o iš ko gi sudarytas šis produktas? Pagrindinės sudedamosios pastos dalys – tai abrazyvas, natrio laurilsulfatas arba kitos paviršių veikiančios aktyviosios medžiagos, drėgmę sulaikančios medžiagos (glicerinas, sorbitolis, ksilitolis ir kt.), rišamosios dalys (pavyzdžiui, gamybinė celiuliozė), konservantai, kvapai. Šių medžiagų, tik kiek skirtingais kiekiais, yra bet kurioje dantų pastoje.
Keletas suminėtų sudedamųjų dalių yra ypač nepageidautinos mūsų organizmui. Natrio laurilsulfatas paprastai naudojamas putojimui sukelti. Tai labai stiprus detergentas (jis buvo sukurtas varikliams valyti), kuris yra labai pigus, todėl plačiai naudojamas. Jo poveikis žmogaus organizmui gali būti negailestingas – gali pažeisti kepenis, inkstus, sukelti odos problemų, egzemą ir net gali burnoje atsirasti žaizdų, be to, natrio laurilsulfatas silpnina imuninę sistemą.
Taip pat naudojamas ir kiek švelnesnis natrio lauretsulfatas. Jis gaunamas etoksilinant natrio laurilsulfatą, tačiau dažnai tokių reakcijų metu užteršiamas kancerogeninėmis medžiagomis – nitrozaminais. Kadangi minėtosios medžiagos įgavo „blogą įvaizdį“, pasitaiko, kad gamintojai nutyli jų buvimą gaminamuose produktuose. Šios medžiagos paprastai pakeičiamos amonio laurilsulfatu arba amonio lauretsulfatu. Tačiau šių pakaitalų neigiamas poveikis žmogui ir aplinkai iš esmės yra toks pat.
Neretai kaip abrazyvas naudojamas kalcio karbonatas (kreida), kalcio fosfatai, aliuminio hidroksidas, silicio dioksidas ir kitos medžiagos. Pastaruoju metu pastebima tendencija naudoti minkštesnius abrazyvus ar net kelias jų rūšis, pavyzdžiui, silicio dioksido ir kalcio karbonato derinį.
Be pagrindinių suminėtų dantų pastos komponentų, jos sudėtyje yra ir aktyviųjų medžiagų, skonio priedų bei saldiklių. Populiariausios aktyviosios komponentės – fluoridai. Jie sutvirtina dantis ir apsaugo nuo karieso. Kai kurie tyrimai tą paneigia, tiksliau, sako, kad fluoridai neturi jokio ypatingo gebėjimo apsaugoti nuo karieso. Netgi manipuliuojama kai kuriais faktais, kad natrio fluoridas, kuris dažniausiai naudojamas dantų pastoje, taip pat naudojamas ir žiurkių bei tarakonų nuoduose.
Fluoridų perteklius organizme gali sukelti nuovargį, pykinimą, konvulsijas, viduriavimą, artritą ar net vėžinius susirgimus. Taip pat ir dantų fluorozę, kai dėl ilgalaikio fluoro vartojimo didelėmis dozėmis yra pakenkiami besiformuojantys ir besivystantys danties audiniai. Todėl patariama neduoti dantų pastos su fluoridais vaikams, nes jie ypač jautrūs ir dažnai valydamiesi pastos nuryja.
Tačiau fluoras turi ir privalumų – tinkamas jo kiekis dantų pastoje atlieka gydomąjį poveikį: stiprina dantų emalį, daro jį atsparesnį rūgščių poveikiui, naikina ėduonies bakterijas.
Į dantų pastas dedama ir kitų komponentų, pavyzdžiui, pirofosfatų, kurie lėtina dantų akmenų susidarymą, chlorheksidino, triklozano, salicilatų, citratų, formaldehido, kurie veikia priešuždegimiškai, chitozano ir augalinių ekstraktų (spygliuočių, mėtų, ramunėlių ir kt.).
Ne visos šios medžiagos nekenksmingos sveikatai. Triklozanas dantų pastose naudojamas kaip antibakterinė medžiaga, tačiau jo yra ir pesticidų sudėtyje. Ši medžiaga gali pažeisti kepenis, širdį, plaučius, net sukelti komą, trikdo ir hormoninės sistemos veiklą. Triklozanas kaupiasi riebaliniame audinyje, todėl kiekvieną kartą panaudojus jo kiekis organizme didėja.
Dabar itin madingų balinamųjų dantų pastų veikimas paprastai pagrįstas abrazyvinių savybių stiprinimu, į pastą įdedant kietesnių abrazyvų, pavyzdžiui, kalcio karbonato, arba mikrogranulių, cheminių sudedamųjų dalių naudojimu. Balinamosiose pastose dažnai naudojami silicio junginiai, kurie emalį taip „nubrūžina“ ir pažeidžia, kad jis tampa nebeatsparus mikrobams.
Kita balinamoji medžiaga – vandenilio peroksidas. Didelės šios medžiagos koncentracijos yra labai pavojingos, mažesnės gali sudirginti burną ir gali atsirasti net pūslyčių. Tačiau balinamąjį poveikį turi ir natūralios medžiagos.
Šiomis savybėmis pasižymi papainas – moliūginio augalo ekstraktas, molis, kreida, druska ar soda. Molis, kaip viena iš sudedamųjų šveičiamųjų ir balinamųjų medžiagų, yra naudingas ir burnos ertmės sveikatai. Jis skatina pH lygio atstatymą, dėl didelės absorbcijos mažina karieso atsiradimo tikimybę, šalina negyvas daleles, taip pat naikina nemalonų burnos kvapą, skatina dantenų gijimą bei padeda prisotinti jas mineralų. Siekiant nepažeisti dantų emalio, iš naudojamo molio kruopščiai pašalinamos smulkios smėlio dalelės.
Pastaruoju metu ypač populiarėja įvairūs natūralūs produktai. Ne išimtis ir dantų pastos. Jose taip pat gali būti viena kita mūsų organizmui ne itin sveika medžiaga, tačiau didžioji dalis komponentų – natūralūs. Į natūralias ekologiškas dantų pastas taip pat dedama įvairių natūralių eterinių aliejų, o kaip konservantas naudojamas alkoholis. Natūraliose pastose nebūna sintetinių dažų, kvapų, saldiklių ir konservantų bei mineralinių aliejų.
Kartais gamintojai pirkėjus bando vilioti išorinėmis dantų pastos savybėmis. Taip atsiranda įvairiaspalvių, gelinių, su spalvotomis detalėmis pastų. Daugeliui vartotojų susidaro įspūdis, kad tokiose pastose yra daugiau vertingų medžiagų. Neapsigaukime – tai tik psichologinis žaidimas norint daugiau parduoti. Ir, beje, nė viena, net ir pati geriausia pasta nenuvalys dantų akmenų ar neišgydys karieso.
