Sergant osteoporoze dažniausiai lūžta stuburo slanksteliai, dilbio kaulai, šlaunikaulio kaklelis. Būtent šie kaulai kasdien pakelia pakankamai didelį krūvį: judant ir dirbant jie visą laiką veikiami įvairaus stiprumo ir įvairių krypčių jėgų.
Paprastai tuojau po menopauzės, pirmasis lūžta dilbio kaulas. Būtent tai dažniausiai ir yra pirmasis osteoporozės pranašas. Po dilbio kaulų lūžio pasveikstama, tačiau yra nemažai moterų, kurios skausmą jaučia dar ilgai, rankos judesiai pasunkėja, ji tampa jautri, nedarbinga. Po kelerių metų gali lūžti stuburo slankstelis. Staiga pasisukus, pasilenkus, pakėlus sunkų daiktą ar netgi staiga krestelėjus atsiranda aštrus, stiprus, smelkiantis skausmas nugaroje ar strėnose. Jis stiprėja, tampa skausminga vartytis lovoje, sėdėti.
Padeda nuskausminamieji, vaistai nuo uždegimo. Per 6-8 savaites skausmas apmalšta. Tuomet dažnai diagnozuojamas radikulitas, kuris gydant aprimsta, taigi rentgenologinis stuburo tyrimas dažnai net neatliekamas.
Tuo tarpu iš rentgeno nuotraukų osteoporozė įtariama tada, kai matyti pakitusi slankstelių forma.
Senstant lūžių tikimybė didėja, nes kaulų audinys keičiasi visą gyvenimą. Stipriausi jie apie 20-29 gyvenimo metus. Tad, jei jaunystėje nesukaupiama pakankamai kaulų masės, vyresniame amžiuje padidėja lūžių rizika. Osteoporozė yra lėtine liga, jos gydymas turi būti ilgalaikis. Reikia skatinti fizinį aktyvumą, vartoti pakankamai kalcio ir vitamino D (tiek su maistu, tiek vartojant papildus).
Vaistai skiriami ištyrus kaulų mineralinį tankį. Pagrindiniai gydymo tikslai yra išvengti lūžių, stabilizuoti arba padidinti kaulų masę, pagerinti organizmo fizinę būklę, gydyti simptomus, sukeltus kaulų lūžių.
