Iš astrologo knygos

Mėnulis (Vėžio žvaigždynas) valdo balų, vandens, taip pat keistos, neįprastos išvaizdos poringus augalus su apvaliomis šaknimis: ajerus, žirnius, pakalnutes, agurkus, drebules, obelis, lelijas ir daug kitų. Jie kaupia ne tik Žemės, bet ir juos valdančių planetų energiją. Be to, kiekviena savaitės diena siejama su viena iš septenerio planetų (taip vadinamos septynios paprasta akimi matomos Saulės sistemos planetos – Saulė, Mėnulis, Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas). Mėnulio diena yra pirmadienis.

Jautį ir Svarstykles globoja Venera. Šių ženklų augalai stebėtinai gražūs, kvepia subtiliai ir labai švelniai. Veneros gėlės – tobulybės pavyzdys. Pakanka jas įvardyti: lelijos, pakalnutės, narcizai, gvazdikai, rožės ir kt. Po Jaučio ženklu gimusiems žmonėms rekomenduojama gydytis kraujažole, melisa, ugniažole, šalaviju, sena ir t. t.

Lelija (kovo 11–20 d.) – tai nepastebimas žavesys, subtili natūra. Tai maskaradas, klasta, flirtas. Ji – Mėnulio gėlė. Paslaptis, kurią galima atskleisti tik per pilnatį. Lelija moka būti laiminga.

Ką apie baltąją leliją sako botanikai?

Lelijos (Lilium) – tai daugiamečiai svogūniniai augalai, priklausantys Liliaceae šeimai. Pasaulyje įvairios rūšys paplitusios abiejų pusrutulių vidutinio klimato srityse. Žodis Lilium kildinamas iš keltų Li, reiškiančio baltą spalvą. Tokie kai kurių lelijų žiedai. Pagal kitą versiją šiuos augalus taip vadino senovės romėnai.

Lelijų yra ir vaistinių, ir dekoratyvinių. Lietuvoje auginama labai daug kultūrinių veislių ir hibridų. Visos čia augančios rūšys naudojamos liaudies medicinoje. Lietuvoje savaime auga viena rūšis, viena yra sulaukėjusi.

Baltoji lelija (L. candidum, syn. L. album) auginama darželiuose. Anksčiau ji pagarbiai vadinta Madonos lelija. Žydi birželio–liepos mėnesiais. Tai dekoratyvus, medingas, eterinius aliejus kaupiantis augalas. Vaistams renkami žiedai (Lilii candidi flos). Juose yra eterinių aliejų, flavonoidų, gleivių, boro.

Pagrindinės lelijų gydomosios savybės – ramina, slopina skausmą, spazmus, gydo žaizdas, gerina virškinimą. Papildomos arba nepatvirtintos – naudojamos kaip priešnuodžiai, antiseptikai, diuretikai, lengvina atsikosėjimą ir kt.

Naudojimas medicinoje

Lelijų preparatais dažniausiai jais gydomos žaizdos, odos įdrėskimai, nutrintos vietos, raukšlės, nagų uždegimai, odos pigmentai ir dėmės, pūliniai, slopinamas nerimas, melancholija, skausmai po gimdymo, metroragijos ir menoragijos, konjuktivitai, ausų uždegimai ir skausmai, reguliuojamos sutrikusios mėnesinės.

Ypač jie rekomenduojami išsiplėtusioms venoms ir jų uždegimams, taip pat nudegimams gydyti. Taip pat gydomi, nors poveikis nepatvirtintas, furunkulai, nušalimai, virusinės ligos, depresija, šlapimtakių ir šlapimo pūslės skausmai, burnos gleivinės uždegimai, bronchitas, sutrikusi kepenų ir blužnies veikla ir kt.

Sinergetikai: šaukštis (Petasites), ajero (Acorus), svilarožės (Althaea) šaknys, barštis (Heracleum), rūta (Ruta), linų (Linum) sėklos, kraujažolių (Achillea) žiedai ir kt.

Lelijų preparatų nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims (prieš pat gimdymą), alergiškiems žmonėms.

Farmaciniai ruošiniai – tinktūros, medicininiai aliejai, aromatiniai vandenys, tepalai. Lelijų vanduo ir aliejaus ekstraktas yra geros priemonės odai gaivinti, lygina raukšles, randus. Jais veidas tepamas ryte ir vakare, trumpam uždengiamas drėgnu karštu kilpiniu rankšluosčiu.

Geriamas vanduo ramina, slopina nerimą, suteikia palengvėjimą, ypač tinka vartoti sergant inkstų bei šlapimo pūslės infekcijomis, sutrikus menstruacijoms. Aliejus gerai gydo venų ligas, nudegimus, klausos organų uždegimus, malšina ausų skausmą. Geriamas veikia taip pat kaip ir vanduo.

Dioskoridas lelijų vandenį (jis buvo vadinamas Crinon) skirdavo gerti nuo daugelio skausmų. Žiedai, iš kurių pinti ypatingos galios turintys vainikai, būdavo nuskinami. Iš jų gaminti aliejai ir tepalai, kurie „suminkštindavo“ įtemptus nervus.

Lelijų pleistrą dėdavo ant gyvatės įkąstų, nudegusių vietų. Lapais, palaikytais druskoje ir acte, gydytos žaizdos. Iš lapų ir žolės presuojant išspaustos sultys, sumaišytos su actu bei medumi variniame inde, buvo naudojamos gaminti tepalui, ypač gerai gydančiam opas ir sunkiai gyjančias, šviežias žaizdas.

Lelijų svogūnais, paskrudintais ir sumaišytais su rožių aliejumi, buvo gydomi nudegimai ir kai kurios ginekologinės ligos, o sumaišytais su medumi – mėšlungis, atsiradęs dėl inervacijos sutrikimų arba patempus sausgysles ar raiščius, odos bėrimai ir nedideli pūliniai, galvos pleiskanos, šlapiuojančios egzemos, gaivinta ir lyginta veido oda. Iš jų, sutrintų su actu, drignėmis ir kvietiniais miltais, pagamintas pleistras buvo dedamas ant vočių – mažindavo karštį (Dioskorido idėja).

Kodėl lelijas taip mėgo Afroditė?

Daug maloniai kvepiančių augalų naudojo gydymui meilės deivė Afroditė. Ji labai vertino ladaną, mirą, rytietiškus smilkalus, laukines rožes (erškėčius?), lelijas (L. candidum) ir anyžius (Pimpinella anisum).

Antikos šventikai puošėsi kvepiančiomis gėlėmis, šventyklose kvepėjo sodai, ant altorių smilko kvapnūs smilkalai. Jie gydė aromatingų medžiagų mišiniais. Pavyzdžiui, buvo toks „saldus Afroditės brizas“. Tikėta, kad aromatinės medžiagos pranašiškos, o malonus kvapas (aromatas) – didžiosios meilės deivės ženklas.

Per vasaros karštį lelijų žiedų skleidžiamas aromatas žadina seksualinius jausmus. Preparatai sustiprina ir paaštrina erotinius sapnus. Tačiau kartais jie sukelia spontaniškus apatinės pilvo dalies spazmus, kurie pablogina savijautą.

Truputis istorijos

Taigi lelijos gydymo tikslais naudojamos labai seniai. Jas minėjo Dioskoridas, Hipokratas ir kiti gydytojai. Maždaug prieš 1000 metų gyvenusi Hildegarda baltajai lelijai paskyrė visą savo veikalo skyrių (Lilie, Lilii Flores). Ji rašė: „Pražydusių lelijų aromatas džiugina širdį ir sukelia teisingas mintis (idėjas)“.

Viduramžių fitoterapeutė pastebėjo, kad šis augalas gerina žmonių, turinčių rūpesčių dėl odos, širdies veiklą. Ji rašė, kad vyraujant „geroms mintims“ oda gyja geriau. Hildegarda manė, kad geros mintys parodo teisingą kelią ir lelijų medžiagos teigiamai veikia kūną, sielą ir dvasią.

Kitos gydomųjų galių turinčios rūšys

Kitos rūšys, aptinkamos Lietuvoje, naudojamos taip pat arba beveik taip pat kaip baltoji lelija. Kelias paminėsime.

Miškinė lelija (L. martagon) dar vadinama jėzavu, Jėzaus lelija. Aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, pušynuose, auginama darželiuose. Svogūnai valgomi. Ši rūšis įdomi tuo, kad gyvena 20 ir daugiau metų. Viduramžių alchemikai manė, kad šis augalas kilęs iš Marso.

Raudonoji lelija (L. bulbiferum) – dekoratyvi, plačiai auginama.

„Tigrinė“ lelija (L. lancifolium, syn. L. tigrinum) turi gana daug lietuviškų sinonimų. Dažnai auginama darželiuose.

Darželiuose gana paplitę azijinių lelijų hibridai (The Asiatic Hybrids), kilę iš L. tigrinum, L. cernuum, L. davidii, L. maximowiczii, L. amabile, L. pumilum, L. concolor, L. bulbiferum ir kt. Pagal žiedų padėtį stiebų atžvilgiu skiriamos trys hibridų ar veislių formos: su žiedais, nukrypusiais į viršų, į šoną ir palinkusiais žemyn.

Rytų medicinos žinovai sako

Ajurvedoje minimos beveik visos lelijų rūšys. Šių augalų savybės apibūdinamos taip: skonis saldus, virja (šiluminis efektas) šaldantis (vėsinantis), vipak (efektas suvirškinus) saldus, došos – VP–K+. Lelija – tai minkštinantis, maitinantis, stiprinantis nervus tonikas.

Poveikis dvasiai ir sielai

Lelijos slopina nerimą, atsiradusį dėl vidinio skubėjimo, pareigos jausmo, kai dirbti nėra jėgų. Jis kyla nepasitikint savo jėgomis atlikti protinį darbą. Manoma, kad nusiminimas ir didelė baimė sukelia sunkias ligas. Didelis nusivylimas skatina potraukį vynui. Baimė gali sukelti pamišimą. Lelijų preparatai mažina seksualinį susijaudinimą, kylantį girdint nepadorias kalbas arba siekiant blogų tikslų.

Homeopatai siūlo preparatus moterims

Homeopatijoje vartojamas L. tigrinum preparatas gaminamas iš žydėjimo metu surinktos šviežios antžeminės dalies. Pagrindinės indikacijos – įvairūs moterų seksualinės sferos sutrikimai, ypač atsiradę dėl nervų sistemos sutrikimų.

Šios gražios gėlės gali būti ir kenksmingos. Tyrimais nustatyta, kad įvairios rūšys (L. longiflorum, L. tigrinum, L. speciosum, L. lancifolium) per 36–72 valandas pažeidžia kačių inkstus, ir jos nudvesia. Toksinio poveikio žmogaus organizmui įrodymų literatūroje rasti nepavyko.