Lytiškai plintančios ligos (LPL) – aktuali tema apie sveikatą rašančiose žiniasklaidos priemonėse. Iš milžiniško informacijos srauto atsirinkti patikimą ir paprasto žmogaus, kuris nesimokė gydymo meno, suvokimui prieinamas žinias yra ne taip jau paprasta.

Atvykus konsultuotis pas medikus – ypač jei medikų specializacija yra „intymios“ ligos – kiekvienas pacientas patiria vienokį ar kitokį stresą.

Tyrimų rezultatų laukimas – periodas, lydimas nerimo, net jei pacientas yra visiškai įsitikinęs savo ir savo lytinio partnerio ištikimybe. Ir, galų gale, mediko išvados su neaiškiais žodžiais skiltyje „diagnozė“ – visa tai teko patirti bemaž kiekvienam žmogui.

Puiku, jei gydytojas pasistengia paaiškinti pacientui apie jo būklę ir atsako į visus dominančius klausimus, bet ganėtinai dažnai medikai negaišta laiko, jų manymu, bergždiems aiškinimams.

Bet dėl informacijos stokos ir iki šiol egzistuojančių mitų gali nukentėti paciento santykiai su artimais žmonėmis.

Passion.ru surinko labiausiai paplitusias klaidingas žinias apie LPL, kurias neretai tenka išgirsti iš pacientų ar pamatyti interneto šaltiniuose.

Mitas Nr. 1

Prie LPL priskiriama: gonorėja, sifilis, chlamidiozė, trichomonozė, genitalijų herpesas, anogenitalinės karpos (žmogaus papilomos virusas), minkštasis šankeris, venerinė limfogranulioma, donovanozė, gardnerieliozė (bakterinė vaginozė), mikoplazmozė, ureaplazmozė, kandidozė, ŽIV, hepatitai B ir C.

Šiame teiginyje yra ir teisingos informacijos, ir neteisingos.

Prie LPL iš tikrųjų priskiriama: gonorėja, sifilis, chlamidiozė, trichomonozė, genitalijų herpesas, anogenitalinės karpos (žmogaus papilomos virusas), minkštasis šankeris, venerinė limfogranulioma, donovanozė.

Tokios diagnozės, kaip gardnerieliozė apskritai nėra.

Makšties mikrofloros balanso sutrikimas (bet ne liga) – disbakteriozė – yra vadinama bakterine vaginoze ir gali būti sukelta įvairiausių priežasčių.

Prie LPL šis sutrikimas nepriskiriamas ir gali būti nustatomas net mergaitėms, neturėjusioms lytinių santykių.

Į makšties biocenozę patenka galybė mikroorganizmų, o mikrofloros balanso sutrikimas gali būti susijęs ne tik su mikroorganizmu, vadinamu Gardnerella vaginalis.

Mikoplazmozė ir ureaplazmozė prie LPL nepriskiriamos ir iki šiol yra medikų diskusijų objektas.

Ir miko-, ir ureaplazmos priskiriamos santykinai patogeniškiems mikroorganizmams, jų gydymas reikalingas tik tam tikromis sąlygomis.

Verta paminėti, kad miko-ir ureaplazmos gali būti perduodamos lytinio kontakto būdu ir tuomet, patekdamos į sveiko žmogaus organizmą, jos gali:

- bėgant laikui būti išstumtos iš organizmo (t.y., išnykti) normalios mikrofloros;

- likti organizme nedideliais kiekiais, kurie nesukelia ligos;

- likti organizme nedideliais kiekiais, kurie gali sukelti klinikinius uždegiminių ligų simptomus – išskyras iš šlapimtakių, lytinių organų, nemalonius pojūčius šlapinantis ir panašiai;

- būti organizme dideliais kiekiais su klinikine išraiška ar be jos.

Gydymas skiriamas tik 3 ir 4 atvejų arba prieš planuojamą nėštumą.

Kandidamikozė (arba pienligė) iš esmės yra makšties mikrofloros sutrikimų atskiras atvejis, bet nėra vadinama bakterine vaginoze. Prie LPL kandidamikozė nėra priskiriama.

ŽIV, hepatito B ir C virusai priskiriami infekcinėms ligoms.

Infekcijos perdavimo rizika, kylanti dėl lytinio kontakto, nėra labai reikšminga, pagrindinis šių infekcijų perdavimo būdas – hematogeninis (per kraują).

Tačiau lytinio kontakto metu egzistuoja šių infekcijų perdavimo galimybė, todėl tiriant dėl LPL šios ligos įtraukiamos į tyrimų sąrašą.

Mitas Nr. 2

LPL galima užsikrėsti baseinuose, pirtyse, vonioje.

Tai – taip pat labai paplitusi klaidinga nuomonė. Visi LPL sukėlėjai yra neatsparūs aplinkos poveikiui ir už žmogaus organizmo ribų greitai žūva.

Be to, kad įvyktų užkrėtimas, reikia, kad į organizmą patektų tam tikras sukėlėjo kiekis bei artimo kontakto sąlygos, kas įmanoma tik lytinio akto metu.

Mitas Nr. 3

LPL perduodamos tik vaginalinės sueities būdu.

Tai – viena labiausiai paplitusių klaidingų nuomonių. Praktiškai visos LPL, išskyrus trichomonozę, perduodamos visais lytinio kontakto būdais, kuomet nenaudojama apsauga – ir vaginaliniu, ir oraliniu, ir analiniu.

LPL sukėlėjai ne tik pažeidžia šlapimtakius bei lytinius organus, bet gali sukelti proktitus, faringitus, konjunktyvitus.

Mitas Nr. 4

Šlapinimasis ir lytinių organų plovimas iškart po lytinio akto žymiai sumažina užsikrėtimo LPL riziką.

Tai, kiek šios procedūros sumažina užsikrėtimo LPL riziką, atsakyti sudėtinga, tačiau jomis pasikliauti nederėtų – užsikrėtimo rizikos jos nepanaikina.

Netgi naudojant vietinės antiseptikos priemones užsikrėtimo tikimybė išlieka, o švarus vandentiekio vanduo antiseptinėmis savybėmis nepasižymi.

Mitas Nr. 5

Plovimas švirkštu iškart po lytinio akto sumažina užsikrėtimo LPL riziką.

Plovimas švirkštu gali būti taikomas tik gydytojui paskyrus. Iš pirmo žvilgsnio tai yra nekenksminga procedūra, bet ji gali pakenkti jūsų sveikatai.

Šis metodas ne tik nesumažina infekcijos rizikos, bet kai kuriais atvejais netgi palengvina ligos sukėlėjų patekimą aukščiau į lytinius organus ar šlapimtakius bei gali sukelti ligos komplikacijas.

Mitas Nr. 6

Geriamųjų kontraceptikų bei vietinių spermicidinių priemonių vartojimas apsaugo ne tik nuo nėštumo, bet ir nuo LPL.

Įrodyta, kad efektyviausia apsaugos nuo LPL priemonė yra prezervatyvas.

Nei kombinuoti geriamieji kontraceptikai, nei vietiškai vartojamos spremicidinės priemonės negali patikimai apsaugoti nuo LPL.

Mitas Nr. 7

Nutraukiant lytinį aktą užsikrėsti LPL neįmanoma.

Pacienčių apklausos duomenys rodo, kad lytinio akto nutraukimas – vienas iš populiariausių būdų apsisaugoti nuo nėštumo ir LPL. Tačiau taip yra tik dėl informacijos trūkumo.

Daugelis moterų mano, kad nėštumas gali prasidėti tik tuo atveju, jei susijaudinimo viršūnėje įvyksta ejakuliacija (spermatozoidų išskyrimas) į makštį.

Tačiau nuo pat lytinio akto pradžios į makštį kartu su šlapimtakio gleivėmis gali patekti ir pavieniai spermatozoidai, kurie taip pat gali apvaisinti kiaušialąstę, taigi, ir pradėti nėštumą.

Nėštumų, prasidedančių nutraukiant lytinę sueitį, procentinė dalis nėra didelė, tačiau ji nėra lygi nuliui.

O kalbant apie LPL, tai užsikrėtimo tikimybė yra visiškai nesusijusi su ejakuliacijos procesu. Jei partneris serga, tuomet dažniausiai jam būdingi arba išbėrimai, arba išskyros iš lytinių organų (išskyrus slaptų, besimptomių susirgimų atvejus), todėl lytinio akto metu, kuomet nenaudojamos apsaugos priemonės – nepriklausomai nuo to, ar aktas nutraukiamas, ar ne – užsikrėtimo tikimybė yra labai didelė.

Mitas Nr. 8

Jei įvyko užsikrėtimas LPL, būtinai bus ir simptomų.

Tai – viena iš pavojingiausių klaidingų nuomonių. LPL labai dažnai sergama be simptomų, liga nustatoma tik atliekant tyrimus.

Aiškus tokios infekcijos pavyzdys yra chlamidiozė, kuria dažniausiai sergama arba be simptomų, arba su nedideliu kiekiu gleivingų išskyrų. Infekcija dažniausiai aptinkama atliekant kompleksinius tyrimus.

Chlamidiozė pavojinga tuo, kad ji ir vyrams, ir moterims gali sukelti obstrukcinį nevaisingumą.

Mitas Nr. 9

Prezervatyvai yra gaminami iš porėtos medžiagos, todėl ŽIV ir kai kurie kiti sukėlėjai gali ir per jį patekti į organizmą.

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai įrodo, kad teisingai naudojant iš latekso pagamintus prezervatyvus, patikimai apsisaugoma nuo ŽIV ir lytiškai plintančių ligų sukėlėjų.

Mitas Nr. 10

Lytiniai santykiai su vedusiais vyrais (ištekėjusiomis moterimis) yra visiškai saugūs, kuomet kalbama apie užsikrėtimo LPL tikimybę.

Lytiniai santykiai su vedusiu/ištekėjusia be apsaugos priemonių nuo LPL neapsaugo.

Kvaila manyti, kad šeimos sukūrimas yra panacėja nuo kokių nors ligų – tai turi suprasti kiekvienas.

Tikimės, kad šiame straipsnyje pateikta informacija padės labiau pasitikėti savimi apsilankius pas mediką ir santykiuose su artimu žmogumi.