Ką jau kalbėti apie šv. Kūčias, švenčiamas be gyvulinės kilmės produktų. Tiesa, tradicijos nedraudžia žuvies. Kad viskas neatrodytų taip sunku, šioje vietoje būtų galima stabtelti trumpam susitikimui su vienu tų žmonių, kurie sąmoningai tokį „pasninką“ pasirenka kasdieniu gyvenimo būdu. Ne tradicijų bei religinių įsitikinimų, bet pirmiausia pagarbos gyvūnui, gamtai, kūrinijai vedami.
Mintimis apie savo netradicinio kelio pasirinkimą sutiko pasidalyti jaunas žmogus – Linas Didvalis, šiuo metu studijuojantis Kauno Vytauto Didžiojo universitete, paskutiniame politologijos kurse. Rodos, ne menininkas, o rimtas žmogus... Taigi, kodėl?
Kai pradedi mąstyti...
Su Linu susitikau ankstų rytą nedidukėje Kauno arbatinėje. Jau kiek anksčiau teko girdėti apie jo pomėgį keliauti ir fotografuoti. Lino nuotraukose vyrauja gamtos motyvai, užfiksuoti ypač stambiu planu. Į kadrą ne visada telpančios gamtos detalės tarsi liudija meilę jai bei tyrinėjimo ir stebėjimo troškulį. Tiesa, svarbi detalė, galinti padėti suprasti būsimo politologo meilę gamtai. Linas šiandien yra veganas, žmogus, iš savo raciono išmetęs visus gyvulinės kilmės produktus, iš laisvalaikio – veiklą, susijusią su gyvūnų išnaudojimu, o iš rūbų spintos – kailius, vilną, natūralią odą...
Ne paslaptis, daugeliui vis dar sunku suprasti, kodėl atsiranda žmonių, atsisakančių mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių, net medaus. Atrodytų, visa tai, kas būdinga tradicinei lietuviškai virtuvei. Linas nesilaiko dietos, neserga jokia liga, dėl kurios gydytojai patartų rinktis kitokius produktus. Netradiciniu keliu jį paskatino pasukti pasikeitęs požiūris į gyvūnus bei į neetišką elgesį su jais.
„Vieno konkretaus įvykio, padariusio įtaką mano požiūriui, nebuvo. Viskas keitėsi pamažu. Kai buvau maždaug 16 metų, pradėjau labiau galvoti apie maistą bei apie jo atsiradimą. Kaip tik tada galiausiai ir suvokiau, jog įmanoma maitintis kitaip. Norint išgyventi, visai nebūtina žudyti gyvūnų, yra ir kitokia alternatyva.
Pirmiausia atsisakiau mėsos. Žinoma, iš pradžių dėl tokio mano pasirinkimo tėvai jaudinosi, tačiau netrukus, pamatę, kad mano sveikata nuo to nenukenčia, kad esu sveikas ir gyvas, nusiramino. Visą laiką domėjausi, kokių medžiagų organizmas turi gauti, kokiuose augalinės kilmės produktuose galima jų rasti, ką valgyti iš viso to, kas lieka.“
Po 4 metų Linas nusprendė visiškai nebeprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo. Jis atsisakė pieno, kiaušinių, medaus... „Daugelis mano, kad, tapus veganu, nebelieka nieko valgomo, tačiau pamačiau, kad ta maisto įvairovė iš tiesų nė kiek nesumažėja, yra begalinis pasirinkimas, užtikrinantis visavertę mitybą.“
Mūsų visuomenėje vegetaras vaizduojamas maždaug taip: liesas žmogus, kurio organizmas nuolat stokoja pagrindinių maistinių medžiagų, mineralų, išsekęs ir balansuojantis ties mirties riba. Galbūt todėl Linas apie savo pasirinkimą niekam ir nepasakoja, nebent kas nors paprašo: vargu ar kiti, negyvenantys panašiomis idėjomis, tai suprastų, kita vertus, ką keistų toks garsinimasis? Tačiau ar nekyla tokiems žmonėms sunkumų mūsų šalies kavinėse bei restoranuose, kažin ar galinčiuose patenkinti jų poreikius?
„Veganai valgo visą augalinės kilmės maistą. Nors daugelis netiki, bet augaliniai produktai aprūpina žmogaus organizmą visomis būtinomis maistinėmis medžiagomis. Paprastai veganiško maisto gaminuosi pats, man iš tiesų patinka gaminti, galbūt galėčiau tai įvardyti kaip vieną savo hobių. Žinoma, kartais tenka valgyti ne namie, bet net tokiais atvejais visada lengva išsiversti.
Kavinėse ar restoranuose galima paprašyti, kad neveganišką ingredientą pakeistų veganišku. Pavyzdžiui, veganai užsisako picos be sūrio arba kebabų be mėsos ir majonezo padažo. Dar nebuvau girdėjęs, kad kas patirtų dėl to kokių sunkumų. Aišku, tuo metu tai gal ir nebus visavertis patiekalas, bet vis dėlto veganiškas. Žinoma, net nekalbu apie tai, jog tiek pica, tiek kebabai savaime nėra sveikas maistas.
Ar gyvulinės kilmės produktų nevalgantiems žmonėms trūksta būtinų vitaminų ir mineralinių medžiagų? Manau, tai tiesiog mitas, jį seniai paneigė nauji moksliniai tyrimai. Galima valgyti vien tik batoną ir užsigerti limonadu, tai taip pat veganiškas maistas, bet taip maitinantis tikrai pristigs vitaminų. Galima valgyti vien mėsą ir nieko daugiau, bet, nors toks žmogus nelaikomas vegetaru, jo organizmas negaus visų būtinų medžiagų.
Maitinantis įprastai, tiek esant vegetaru ar veganu, tiek juo nesant, būtina stebėti save, savo poreikius bei pasirūpinti visaverte mityba, visada valgyti šviežią, įvairų ir natūralų maistą. Juk dažniausiai sveikatos problemų iškyla tada, kai žmogus valgo vienodą maistą arba valgo jo per mažai, nepakankamai. Stengiuosi maitintis „sezoniškai“, t. y. tik tuo, kas tuo metų laiku užauginama.
Žiemą iš prekybos centrų neperku pomidorų, agurkų, nes jie tada tikrai nėra natūralūs. Tad šaltuoju metų laiku dažniausiai tenka valgyti grūdinius, ankštinius produktus, paties surinktas šaldytas uogas. Stengiuosi nepirkti ir apelsinų, kitų atvežtinių vaisių: juk galima kuo puikiausiai maitintis lietuviškais obuoliais, tad kam valgyti iš kito pasaulio krašto atvežamus vaisius? Žinoma, šis mano pasirinkimas pagrįstas ne tiek veganizmo, kiek ekologiniais sumetimais.“
Pramogauti - neišnaudojant gyvūnų
Linas paaiškino, kad vegetarai dažniausiai apsiriboja tik mėsos nevalgymu, o veganai į pasaulį žvelgia kur kas plačiau. „Veganai kiek įmanoma stengiasi neprisidėti prie gyvūnų išnaudojimo. Jie renkasi kitokius rūbus, neperka vilnos, juolab kailinių ar odos. Mes kitaip leidžiame laisvalaikį: nepalaikome gyvūnų cirko, zoologijos sodo.“ O juk daugelis jam tikriausiai paprieštarautų: juk tokie sodai steigiami tam, kad moksleiviai galėtų pažinti kitų šalių gyvūnus.
„Zoologijos sodus vertinu neigiamai. Kad ir iš kokios pusės žiūrėsime, tai yra pramoga, kurioje nukenčia gyvūnai. Manau, kad gyvūnus pažinti galima ir kitais, humaniškesniais būdais. Nebūtina į Lietuvą vežti baltosios meškos, kad ją pažintum. Be to, nemanau, kad, apsilankę zoologijos sode, vaikai iš tikro ko nors išmoksta. Kur kas svarbiau suteikti vaikui galimybę pamatyti, kaip tas gyvūnas gyvena laisvėje, natūralioje gamtoje, pavyzdžiui, rodyti dokumentinius filmus.
Taip gauta informacija būtų naudingesnė, informatyvesnė bei tikresnė. Iš kitos pusės, galima klausti, kas pasikeis, jei ir pamatysi tą baltąją mešką? Ar tai tikrai toks svarbus gyvenimo įvykis, kad galima pateisinti gyvūnų atvežimą ir laikymą nelaisvėje?“
Suprantama, kad, vertindami gyvūną, išreikšdami pagarbą jo gyvenimui, tokie žmonės pradeda vertinti ne tik jo, bet ir savo aplinką – gamtą. Linas stengiasi išlaikyti draugišką santykį su ja: siekia mažiau vartoti, rūšiuoja šiukšles, aktyviai dalyvauja ekologinės tematikos renginiuose bei debatuose už gyvūnų teises, remdamasis užsienio mokslininkų tyrimais rašo straipsnius gyvūnų etikos, ekologijos ar veganizmo temomis.
Negana to, dviratis, traukiniai, keliavimas pėsčiomis arba ilgi mąstymai, kaip išvengti skrydžių lėktuvu, – tai nuolatiniai laisvalaikio palydovai. Ar vienas žmogus gali ką nors pakeisti? Linas neabejoja: „Visada galima nuvertinti save, sakyti, kad vienas žmogus neturi jokios įtakos pokyčiams. Tačiau, jeigu jis iš tiesų nori, kad bent kas nors pasikeistų, pirmiausia privalo pradėti nuo savęs. Keisti savo kasdienybę bei tikėtis, kad ir kiti tai darys.“
Viena mėgstamiausių Lino sriubų
(4–5 porcijos)
Stiklinė brinkintų lęšių, svogūnas, 1,5 stiklinės gabalėliais pjaustytų pomidorų, 2 bulvės, 4 skiltelės česnako, 0,5 šaukštelio kario, sauja šviežių petražolių, druskos.
Svogūną ir česnakus smulkiai supjaustyti, suberti į puodą su trupučiu aliejaus ir pakepinti apie 10 min. Suberti karį ir pakepinti dar apie 5 min.
Bulves supjaustyti gabalėliais, suberti kartu su lęšiais į puodą, užpilti 3 stiklinėmis vandens, išmaišyti ir virti apie 10 min., kol lęšiai suminkštės. Tuomet sudėti supjaustytus pomidorus, pavirti porą minučių, suberti smulkintas petražoles ir nukaisti. Galiausiai pagal skonį įberti druskos ir gerai išmaišyti.
