-Ar žinomo operos solisto, boso Jono Jocio dukrai lengviau eiti tėvų pramintu taku?

- Nemanau. Tėtis labai valdingas ir visuomet kontroliuoja situaciją. Neslėpsiu, kad jaučiu jo užnugarį. Tačiau tik dėl to, kad bet kada galiu gauti aukščiausio lygio profesionalo patarimą - jis mano dėstytojas. Bet lazda visuomet turi du galus - reikalavimai man keliami kur kas aukštesni, o ir atsakomybę prieš lipdama į sceną jaučiu didesnę.

Nors situacija greičiau tragikomiška - suvokiančių, ką reiškia dainuoti ir turinčių balsus, - vienetai. Į sceną lipama demonstruoti ilgų kojų. Juk fonograminis dainavimas toli gražu ne gyvas. Ir kol matuosime dainininkų centimetrus bei kilogramus, vietoje to, kad vertintume balsą, tol risimės žemyn. Per šlamšto krūvą į švarius vandenis labai sunku prasibrauti. Suprantu, kad prodiuseriams reikalingas greitas pinigas, tuo tarpu tikro dainininko į jį neinvestavęs greitai neiškepsi. Tad mūsų popkultūra - tik greitas maistas, brukamas neduodant kito pasirinkimo.

- Prakalbote apie sceną, kurioje smarkiau nei bet kur vyrauja manekenių kultas...

- Beje, parodykite nors vieną žavią manekenę... Juk jei per televiziją moteris atrodo liesa, tai gyvenime ji bus liesesnė dar bent penkiais - aštuoniais kilogramais. Neabejoju, kad dauguma perdėm liesų moterų serga anoreksija... Turiu pakankamai pažįstamų manekenių, kurioms tenka didintis krūtinę, o į sėdmenis kištis implantus...

- Sakėte, jog paauglystėje dėl svorio labai išgyvenote, kaip pavyko pamilti save tokią, kokia esate?

- Geras klausimas... ėmiau dažniau žiūrėti į veidrodį. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai neįmanoma, ypač toms, kurios turi ne vieną papildomą kilogramą. Bet svarbiausia prisiversti. Vieną, antrą, trečią kartą ir, pagaliau ateina suvokimas, kad reikia keisti požiūrį. O tuomet atsiveria akys... Kai myli save... saulė šviečia net apsiniaukusią dieną, o dangus tampa giedras lyjant lietui. Va, tuomet ir pagalvoji,- o, velnias, kaip gera gyventi ir koks gražus pasaulis...

Juk būdama penkiolikos svėriau 160 kilogramų, aštuoniolikos - net 78, o dabar gal kokį šimtą. Įsivaizduokit, kaip turi jaustis paauglė, kai aplinkui garbinami tik liesi. Spauda, televizija, reklaminiai stendai, žodžiu, kur nepažvelgsi... Buvo beprotiškai sunku. Tai ne tik stresas, bet ir baisi depresija.

Be to, dar ėmiau ir badauti. Tokios savijautos, kaip anuomet, niekam nelinkėčiau. Geriau jau būti apkūniai, nei taip kankintis. Kol badavau, atsiribojau nuo tėvų ir nuo aplinkinių. Kai esi jaunas ir dar maksimalistas, galvoji, kad viską gali ir išmanai. Jei būčiau kreipusis į medikus, gal viskas būtų pakrypę kita linkme ir numestas svoris taip greitai nesugrįžtų.

- Tai visgi jojo efektas suveikė?

- Gerai, kad ne iki galo. Drastiškai elgdamasi su savimi priėjau ribą, kai visas kūnas ėmė siųsti signalus - taip daugiau elgtis nebegalima. Negana to, persekiojo siaubingas saldumynų noras. Būdavo neištvėrus to košmaro pripuolus sukimšdavau po kelias šokolado plyteles. Dabar tiesiog pagalvoju, ką valgau ir atidžiau žvilgteliu į produkto etiketę.

- O ar nebuvo kilusi mintis, užuot kankinti save badavimu, pasirinkti lengvesnį kelią - operaciją?

- Skrandžio mažinimo operacijai vargu ar ryžčiausi, o dėl plastinės - niekada nesakyk niekada. Kita vertus, skrandį ir be operacijos galima susimažinti - tereikia bent porą savaičių mažiau valgyti ir jis savaime susitrauks. Man svarbiau psichologinis nusiteikimas, nes gyvename tik kartą ir jei kaskart gyvensi su mintimi, jog kažkas blogai, nebeturėsi laiko gyvent.