Anksčiau mirtis buvo laikoma esmine žmogaus gyvenimo ašimi, todėl pasiruošimas jai tęsdavosi visą gyvenimą. Apie tai, kaip istorijos bėgyje keičiasi visuomenės požiūris į mirties reiškinį, atsiųstame pranešime spaudai pasakoja istorikas Mindaugas Paknys.
Kuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių žmonių santykis su mirtimi skiriasi nuo šių laikų?
Šiandieninis mąstymas apie mirtį yra fragmentiškas ir proginis. Mes sakome: „Nėr čia ko galvoti – reikia gyventi savo gyvenimą“. Ypač, kai greitas tempas mus įtraukia. Mirties susvetimėjimas, kokį matome šiandien, atsirado XIX a. Ją prisimename tik laidodami artimuosius. Tuo tarpu LDK kultūroje susipažinti su mirtimi ir jai ruoštis buvo gero etiketo ir išsilavinimo reikalas. Buvo tikima, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia, tai – tik tam tikras perėjimas.
Nors XVII a. mirtis buvo traktuojama kaip rimtas dalykas, egzistavo ir ironiškas, sarkastiškas požiūris. Prancūzijoje atsirado Dance macabre (Mirties šokių) paveikslėliai, kuriuose vaizduojami mirusieji šokantys su gyvaisiais. Lietuvoje taip pat tapė tokius paveikslus. Jie kabėjo bažnyčiose, būdavo matomi tiek vienuolių, tiek lankytojų. Tai atspindi vyravusį visuomenės požiūrį, kad mirtis – visai nebaisi, su ja net šokti galima.
LDK kultūroje žmonės mirčiai ruošdavosi visą gyvenimą. Buvo leidžiami gerosios mirties vadovėliai, kuriuos išsilavinęs bajoras ar miestietis skaitydavo po kelis kartus. Kada tokie vadovėliai atsirado ir kas buvo laikoma gera mirtimi?
Pirmieji gerosios mirties vadovėliai pasirodė Prancūzijoje XIV a. Lenkijoje rankraštiniai mirties vadovėliai aptinkami nuo XVI a. pr. Į Lietuvą ši tradicija atėjo kiek vėliau, bet XVII a. bajorų tarpe ji jau tikrai buvo paplitusi. Tuose vadovėliuose buvo raginama nuolat apmąstyti savo būsimą mirtį ir jai tinkamai ruoštis. Jie skirti ne merdinčiam, bet būtent sveikam žmogui. Kaip ir Biblija, šios knygos buvo skaitomos nuolat, jos padėdavo numalšinti mirties baimę. Manau, kad ir šiandien toks vadovėlis nepakenktų: žmogus pasiskaitęs ir pagalvojęs apie savo mirtį į kitus žmones, kitus gyvenimus žiūrėtų palankiau.
Kalbant apie gerą mirtį, LDK laikais prieš paliekant pasaulį svarbu buvo atlikti išpažintį, atsiprašyti už savo nuodėmes. Artimieji padėdavo mirštančiajam: uždegdavo žvakes, rodydavo šventųjų paveikslėlius ir stengdavosi, kad jis jokiu būdu nepasiduotų silpnybei ir nepradėtų kažko koneveikti. Mirties akimirka turėjo būti ori, garbinga. Staigios mirtys, pavyzdžiui infarktas, tuo metu buvo laikomos prastu ženklu, nes joms nespėjama pasiruošti. Todėl prieš išvykstant į karo žygius ar prieš dvikovas dėl visa ko būdavo atliekamos išpažintys. Žodžiu, reikėjo pasistengti, kad mirtis neužkluptų staiga. Šiais laikais atvirkščiai – bijome skausmingų ligų ir manome, kad geriau jau staigi mirtis nei ilgos kančios.
Papasakokit apie barokinių laidotuvių Lietuvoje specifiką. Ar Baroko epochoje visuomenės elgsena mirties akivaizdoje buvo kitokia?
Buvo paplitęs posakis, kad mirtis visus sulygina: ir popiežius, ir karalius, ir bajorus, ir valstiečius. Baroko laikotarpiui būdingas pamaldumas ir nusižeminimas lėmė, kad dažniausiai būdavo prašoma neorganizuoti iškilmingų laidotuvių, norėta, kad jos būtų kiek įmanoma kuklesnės. Tačiau artimieji toli gražu ne visada šitų prašymų laikėsi. Kartais jie organizuodavo dvejas laidotuves: vienas kuklias – pagal mirusiojo pageidavimą, o kitas – dideles, skirtas giminaičiams, nes laidotuvės buvo reta proga visiems susirinkti.
Įdomu, kad testamentuose žmonės nurodydavo ne tik kokius brangius daiktus dovanoti giminaičiams, bet ir kam skirti savo užstatytų sumų palūkanas, kaip ateityje tuos pinigus panaudoti. Tokie tolimos ateities ekonominiai planai rodo, kad LDK žmogaus gyvenimas po mirties teka toliau. Jis kažkokia forma jame ir toliau dalyvauja, jam svarbu, kas nutiks po mirties. Tarsi žmogus būtų ne miręs, o metams išvykęs į kitą šalį.
Dabar galime stebėti gana greitą laidojimo tradicijų kaitą ir paslaugų įvairovę. Tarkim prieš dvidešimt metų palaikų deginimo dar negalėjome net įsivaizduoti, o dabar namuose laikome urnas. LDK laikotarpiu laidojimo papročiai mažai kito.
Ilgą laiką Lietuvoje laidojimo papročiai glaudžiai siejosi su krikščionybe. Ir tik visai neseniai ėmė atsirasti alternatyvių, nereliginių laidojimo paslaugų pasiūla. Pavyzdžiui, humanistinių laidojimo ceremonijų organizatoriai „Lydėtuvės“ kviečia mirusįjį palydėti įprasminant jo asmenines gyvenimo pamokas ir istorijas. Ar LDK laikais būta panašių papročių?
Su tokiais palydėjimais, kokie organizuojami šiandien, man siejasi LDK laidotuvių kalbų tradicija. Laidotuvių kalbai parašyti dažniausiai samdydavo vienuolį, kuris surinkdavo žinias iš giminaičių ir tą tekstą gražiai sudėliodavo. Įdomu, kad tik dalis kalbos būdavo skiriama velioniui pagerbti. Didžioji teksto dalis šlovindavo giminės šaknis ir nuopelnus, turinys išsiplėsdavo net iki tėvynės bei paties valdovo. Kalbos apimtis siekdavo apie keturiasdešimt puslapių – tokios neperskaitysi per pusvalandį, todėl skaitoma ji būdavo per kelis kartus. Laidotuvių kalbą rašydavo gražia eiliuota retorine kalba kartais lotyniškai, kartais lenkiškai. Ją atspausdindavo spaustuvėje ir dalindavo žmonėms per laidotuves.
Kokios mirusiojo atminimo įamžinimo formos būdingos LDK?
Pirmąjį antkapį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. vid. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui užsakė Bona Sforca. Bet kapinėse antkapių tradicijos nebuvo iki pat XIX a. Tai rodo, kad mirusiojo kūnas nebuvo sureikšmintas ar ypatingai saugomas. Jis laikytas tiesiog mirusiojo sielos apvalkalu.
Dar prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo paprotys per laidotuves fotografuotis prie mirusiojo kūno ar kapo. Noras išsaugoti mirusiojo atminimą išlikęs nuo senų laikų, keičiasi tik įamžinimo formos. XVI a. pab. memorialinę funkciją atlikdavo pomirtiniai portretai iš vaško, o XVII ir XVIII a. tarp bajorų buvo įprasta tapyti pomirtinius portretus ir tvirtinti juos prie karsto.
Baroko laikotarpiu kartais kūno organus laidodavo atskirai nuo kūno. Kodėl?
LDK laidotuvėms buvo ruošiamasi ilgiau nei dabar. Dažniausiai kūną laidodavo tik po kelių mėnesių, nes reikėdavo sulaukti iš toliau atvykstančių giminaičių. Šiandien velionį galima įdėti į šaldytuvą, tačiau seniau buvo įprasta iš kūno išimti greičiausiai gendančius organus. Širdies arba smegenų laidojimas atskirai nuo kūno praktikuotas XVII–XVIII a. tarp valdovų ir didikų. Šiais laikais, aišku, tokie dalykai stebina.
Valdovus tradiciškai laidodavo Krokuvos Vavelio katedroje ir kitos vietos jie negalėjo tikėtis. Bet širdį jie galėjo palaidoti, kur nori. Pavyzdžiui, Vladislovas Vaza mirė Merkinėje, jo kūną palaidojo Krokuvoje, o širdis iki šiol yra po Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia. Lygiai taip pat kai kurie didikai norėdavo, kad kūnas būtų palaidotas kartu su visa gimine, o širdis – jų finansiškai remtoje bažnyčioje ar vienuolyne. Tai buvo tarsi garantija, kad už juos bus meldžiamasi iki pasaulio pabaigos.
Šį interviu pranešime spaudai parengė Monika Augustaitytė
