Pasak Irenos, ypač sunki padėtis buvo neseniai iškritus gausiam sniegui. Tolimose sodybose gyvenantys jos globojami seneliai tada tapo iš tiesų nepasiekiami, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.

Kelionė pas močiutę Danutę

„Globojame tokią senučiukę močiutę Danutę, – pasakoja Irena. – Ji gyvena viduryje miško ir žiemą prie jos prasibrauti yra nepaprastai sunku. Iškritus tokiam gausiam sniegui, tuoj pat išvykome jos aplankyti. Kol važiavome pravalytu keliu, viskas lyg ir buvo neblogai, tačiau kai prasidėjo nevalytas kelias – užklimpome... O iki močiutės – dar geri du kilometrai kelio!... Ką daryti? Grižti atgal nenorėjome, tai perkėlėme visą jai vežtą maistą į kuprines ir pabandėme eiti per sniegą pėsčiomis...“

Sniego buvo nepaprastai daug, iki pat juosmens. Pabridę juo keliasdešimt metrų, maltiečiai suprato, kad toli taip nenueis...

Tačiau močiutę Danutę gelbėti juk reikia! Ji jau greičiausiai be vandens, o ir malkų pati atsinešti negali...

„Pėsčiomis nuėjome į netoliese esančią sodybą, – prisimena Irena. – Ten gyveno kiek jaunesni žmonės, ne senukai. Perdavėme jiems savo krepšius su maistu ir paprašėme nušliuožti pas močiutę Danutę slidėmis. Jie kiek nustebo dėl tokio prašymo, tačiau sutiko padėti. Paprašėme tuo pačiu atnešti Danutei vandens iš už šimto metrų nuo namo esančio šulinio ir prinešti malkų, kad senutė galėtų užsikurti krosnį. Prašėme mums būtinai tuoj pat pranešti apie močiutės sveikatą, gal jai reikia medicininės pagalbos.“

Kaimynai Irenos prašymą įvykdė. Jie taip pat papasakojo, kad aplink močiutės Danutės pirkelę sniego tiek pripustyta, kad ji duris vos per sprindį galėjo praverti...

Nuošaliose sodybose gyvenantys senukai

„Nuošaliose sodybose gyvenantys senukai nė už ką nesutinka keltis iš tų savo gimtų pirkelių į senelių namus, – pasakoja Irena. – Tėvų namai jiems yra nepaprastai brangus palikimas, kuris jiems buvo perduotas išsaugojimui. Juos palikti šiems žmonėms atrodo kaip didžiausia savo tėvų ir visos giminės išdavystė...“

Pasak Irenos, tokių nuošaliose sodybose gyvenančių senų žmonių Aukštadvario apylinkėse yra išties daug, tačiau rasti jiems pagalbą yra sudėtinga.

„Socialinės pagalbos skyriai paprastai nenori imtis nuošaliai gyvenančių žmonių lankymo, nes neturi specialių paaukštintų mašinų, kuriomis galėtų prie jų privažiuoti, – pasakoja Irena. – O kadangi socialiniams darbuotojams yra mokama už darbo valandas, o ne už ilgas keliones, todėl pas Danutę važiuoti norinčių neatsirado...“

Irena Beržinskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Senų žmonių padėtį vienkiemiuose sunkina tai, kad pastebimai silpsta jų sveikata. Senoliai jau nebegali pėsčiomis nueiti į artimiausią kaimą atsinešti maisto, o aplankyti gydytoją jiems yra tikra problema. Jie tiesiog nesupranta tos išankstinės registracijos procedūrų, todėl vengia gydytojo, kiek įmanydami, kol situacija nepasidaro kritinė.

„Pažįstu senolį Česlovą, kuris per visą savo gyvenimą pas gydytoją buvo tik vieną kartą, tačiau ir tą vieną kartą gerai atsimena, – pasakoja Irena. – Nuvažiavo jis pas gydytoją be užsirašymo, galvojo palauks eilėje. Ten Česlovui liepė kelias valandas laukti, kol gydytojas galėjo jį priimti. Po to daktaras išrašė jam nukreipimą pas dar kitą gydytoją, pas kurį irgi reikėjo ilgai laukti. Galiausiai, visą dieną praleidęs poliklinikoje, Česlovas parsirado į savo trobelę ir prisiekė daugiau pas gydytoją niekada neiti...“

Seneliai naujus žmones prisileidžia sunkiai

„Kai pradėjome lankyti ir rūpintis vienišais seneliais, buvome įsitikinę, kad tai bus paprasčiau. Ateisime, prisistatysime, užmegsime pažintį, išsiklausinėsime ko jiems reikia ir padėsime, – prisimena Irena. – Tačiau vieniši žmonės svetimų iš karto neprisileidžia, prie jų reikia artėti žingsnelis po žingsnelio... Kiekvienas apsilankymas, kiekvienas kontaktas – vienas mažytis žingsnelis... O tų žingsnelių reikia tikrai daug, kol senukas pradeda su tavimi kalbėti, išsipasakoja apie savo rūpesčius, problemas, sveikatą. Tikrai jam padėti galime tik tada, kai tiksliai žinome, ko jam iš tiesų reikia ir jis apie tai tau aiškiai pasakė... Bet ne anksčiau...“

Pasak Irenos, esantys visiškoje atskirtyje seni žmonės tiesiog stebėtinai pasikeičia, kai supranta, kad jie kažkam rūpi. Tada jiems atsiranda ir noras papasakoti apie savo gyvenimą, noras gražiai susitvarkyti namus, įsigyti naujų baldų ir rakandų.

Tie žmonės tarsi vėl grįžta į gyvenimą po daugelio dešimtmečių atsiskyrėliško gyvenimo.

„Mūsų globojamas senelis Kazimieras, atsimenu, skųsdavosi, kad kol buvo jaunas ir stiprus, tai visi kviesdavo jį padėti visokius darbus dirbti, šienauti, malkas skaldyti, dažnai atvažiuodavo aplankyti giminaičiai, – pasakoja Irena. – Tačiau kai paseno ir pasiligojo – tapo staiga niekam nereikalingas ir neįdomus, niekas pas jį neatvažiuoja net pažiūrėti ar jis dar gyvas...“

Pradėjus jį lankyti maltiečiams, Kazimieras stebėtinai atgijo. Senolis pradėjo planuoti savo pinigus, ėmė taupyti, nusipirko televizorių ir šaldytuvą.

„Tie seni žmonės yra tiek pripratę prie požiūrio, kad jie visuomenei yra ne tik nebereikalingi ir netgi yra jai našta, kad kiekvienas dėmesio parodymas juos veikia stebuklingai, – kalba Irena. – Jie netgi užsinori mobiliojo telefono, kad galėtų su kitais pakalbėti ir pasipasakoti...“

Irena prisimena, kaip maltiečių rėmėjai išpildė vieno nuošalioje sodyboje gyvenančio senolio norą ir nupirko jam mobilųjį telefoną.

„Ilgai teko jį mokyti tuo telefonu naudotis, – šypsosi Irena. – Tai jis ragelį prie ausies prideda ir užmiršta nuspausti skambinimo mygtuką, tai mygtuką nuspaudžia, bet užmiršta ragelį prie ausies pridėti... Kiek kartų turėjau už jo namo bėgti, kad paklausyčiau, kaip jis tuo mobiliuoju telefonu man skambina ir su juo pakalbėčiau... Abiem buvo linksma... Pagaliau jis išmoko man paskambinti, nors kartais ir nesupranta, kad aš kalbu su juo ne už jo trobos pasislėpusi, bet esu už šimto kilometrų...“

Paveldėta pagarba senoliams

Irena Beržinskienė prisipažįsta, kad pagarbą senoliams ji paveldėjo nuo mažens iš savo tėvų.

„Augau labai darnioje šeimoje su tėčiu, mama ir dviem sesutėmis, – pasakoja Irena. – Su mumis taip pat gyveno močiutė su seneliu, ir močiutės pusseserė. Taigi, turėjau aplink save daug senolių ir pagarba jiems man buvo įskiepyta nuo mažens.“

Irenos senelis mirė kai ji dar buvo pirmokė, o jos močiutė išgyveno dar ilgai.

Ilgai gyveno jos tėvų šeimoje taip pat ir močiutės pusseserė, kuri neturėjo artimųjų. Su ja Irenos tėvai elgėsi taip, kaip su gimtu šeimos nariu, gražiai ją nukaršino ir pagarbiai palaidojo.

„Labai gailiuosi, kad augdama su seneliais, nepakalbėjau su jais pakankamai, nepaklausinėjau apie jų gyvenimą, – apgailestauja Irena. – O jie gi tiek įdomaus galėjo papasakoti, tiek daug buvo visko per savo sunkų gyvenimą matę...“

Pasak Irenos, vaikystė kaime buvo jai pats nuostabiausias laikas. Ji buvo šeimoje mažiausia, augo tarp pusbrolių, visi kartu žaisdavo, vasarą eidavo žemuogiauti, žiemą – važinėdavosi su slidėmis...

Mokėsi Irena gerai, vargo su ja nei tėvams, nei mokytojams nebuvo. Po fizikos studijų Vilniuje, Irena grįžo į gimtąjį Aukštadvarį, kur ilgus metus dirbo fizikos mokytoja, aktyviai dalyvavo vietos bažnyčios bendruomenės veikloje, šoko liaudies šokių kolektyve.

„Esu gamtos vaikas ir kaimo žmogus, – sako Irena. – Miestas niekada manęs netraukė...“

Irena Beržinskienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Atėjo pas maltiečius

Irenos Beržinskienės kelias pas maltiečius prasidėjo 2002 metais, kai į Aukštadvarį atvyko dirbti naujas klebonas a.a. Vytautas Kazys Sudavičius.

Irena jau buvo truputį dalyvavusi vietos „Caritas“ veikloje, tačiau klebonas nutarė energingai jaunai moteriai duoti naujos veiklos.

„Pasikvietęs mane, klebonas pasiūlė kurti Aukštadvaryje maltiečių grupę, – prisimena Irena. – Prisipažinau, kad apie maltiečius nieko nežinau...“

Tačiau klebonas apie maltiečius žinojo gerai. Prieš tai jis buvo dirbęs Kaišiadoryse, kur maltiečiai buvo gerai žinomi ir vykdė miestelyje daug socialinių projektų.

„Sutikau kurti maltiečių grupę Aukštadvaryje visų pirma todėl, kad taip mačiau galimybę padaryti gerų darbų savo aukštadvariečiams, – prisimena Irena. – Man taip pat patiko, kad maltiečiai yra katalikiška organizacija.Man tai buvo svarbu.“

Renginiai seneliams

Pasak Irenos, visų pirma ji norėjo pasirūpinti Aukštadvario seneliais, kažkuo juos nudžiuginti, jiems padėti.

„Pradėjome Aukštadvaryje savo maltietišką veiklą kukliai – nuo lauknešėlių ruošimo, švenčių ir renginių senoliams organizavimo, – prisimena Irena. – Senjorų dieną (spalio 1 d.) suruošdavome mūsų senjorams šventę – su pyragų kepimu, dovanomis, koncertu. Koncertuodavome ne tik patys, bet įtraukėme ir savo suburtą maltietišką kolektyvą ir jaunimą.“

Aukštadvario senjorams tokia naujosios maltiečių grupės iniciatyva nepaprastai patiko, jie pasijuto labai pagerbti ir pamaloninti, labai laukdavo maltiečių pasirodymų. Šventės senoliams vykdavo ne tik Senjorų dienos proga, tačiau ir per Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas, renginiai vykdavo Aukštadvario ir Čižiūnų senelių namuose.

„Lietuvoje susidūriau su dviem pagrindiniais požiūriais į senus žmonės, – sako Irena. – Vienas jų yra , kad senas žmogus yra visuomenei našta, nes darbo jis jau nebegali dirbti ir naudos iš jo nėra. Jį politikai atsimena tik prieš rinkimus, apdalina pažadais, kuriuos po to pamiršta iki kitų rinkimų.“

Kitų nuomone senas žmogus – tai gyvoji istorija, didžiulės išminties ir patirties šaltinis, atidavęs Lietuvai savo energiją ir jėgas, dirbęs jai visą gyvenimą ir sukūręs mūsų valstybę tokią, kokią mes dabar turime.

Pasak Irenos, pirmasis požiūris į seną žmogų yra maltiečiams visiškai nepriimtinas.

„Kaip mes galime pamiršti, kieno rankomis ir pastangomis yra sukurta Lietuva? – susijaudinusi kalba Irena. – Kas mes dabar būtume be tų žmonių ir kur dabar būtų mūsų valstybė? Kviečiu pas maltiečius tik tuos savanorius, kurie turi tikrą atjautą seniems žmonėms ir norą daryti gera.“

Maltiečių savanoriai

„Labai gerai, kad šiuo metu savanorystė yra įvairiapusė, – kalba Irena. – Savanoriauti dabar gali ne tik atskiri fiziniai asmenys, tačiau ir socialiai atsakingos įmonės, kurios ne tik atsiunčia mums savo darbuotojų savanorių, tačiau ir ženkliai padeda mūsų globojamiems žmonėms.“

Pasak Irenos, visi savanoriai, su kuriais jai teko dirbti, nepaisant jų amžiaus ir buvusio gyvenimo kelio patirčių turi vieną pagrindinę ir svarbiausią savybę – atjautą.

Jiems yra gera daryti gera. Ir to jie nekeistų į jokį kitą laisvalaikio užsiėmimą.

„Nuostabu, kai susiburia daug tokių norinčių daryti gera žmonių, – sako Irena. – Komanda tada susiformuoja tiesiog akimirksniu, visi nori veikti, dalinasi darbus ir tuoj pat imasi juos daryti. Bendri tikslai tikrai nepaprastai motyvuoja.“

Irena Beržinskienė šiuo metu tarp gausybės maltietiškų darbų vos spėja suktis. Ji yra maltiečių Pietų regiono vadovė (kuruojanti 15 maltiečių grupių), MOPT Dvasinio ugdymo ir Neįgaliųjų reikalų koordinatorė. Energinga moteris taip pat rengė piligrimines keliones Lietuvoje ir į užsienį (kol tam nesutrukdė karantinas), organizavo rekolekcijas ir neįgaliųjų stovyklas.

„Viena iš svarbių maltiečių organizacijos ypatybių yra ta, kad pas mus yra tikrai daug įvairios veiklos ir galimybių padėti žmonėms, – kalba Irena. – Dirbame ir su senais žmonėmis, ir su vaikais iš nepasiturinčių šeimų, ir su neįgaliaisiais. Kiekvienas pas mus gali rasti vietą savanoriavimui ir daryti gera. Mūsų ateitis priklauso nuo kiekvieno iš mūsų energijos ir noro padėti savo artimui...“

Tokių senelių kaip Danutė ir Česlovas, maltiečiai šiuo metu 43 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2600. Maloniai prašome skirti savo 1, 2 proc. nuo GPM maltiečiams.