Rita Levi – Montalcini gimė 1909 metų balandžio 22 dieną Italijos Turino mieste, pasiturinčių žydų šeimoje. Jos motina Adele Montalcini buvo tapytoja, o tėvas Adamo Levi – elektros inžinierius ir matematikas. Šeimoje augo keturi vaikai. Rita ir jos sesuo dvynė Paola buvo jauniausios. Vyriausias brolis tapo garsiu architektu ir skulptoriumi, o mergaitėms – viduriniokei Annai ir jaunėlėms Ritai bei Paolai – buvo numatyti gerų žmonų ir motinų vaidmenys.

Paauglystėje Rita svajojo tapti rašytoja: ji itin žavėjosi švedų rašytoja Selma Lagerlof. Tačiau pamačiusi, kaip nuo žarnyno vėžio mirė artimas šeimos draugas, ji nusprendė studijuoti mediciną Turino universitete. Po daugelio metų savo atsiminimų knygoje „In Praise of Imperfection: My Life and Work“ („Pagyrimas netobulybei: mano gyvenimas ir darbas“) ji rašė: „Vaikai manęs nežavėjo. Aš visiškai neturėjau to motinystės instinkto, kuris būdingas mažoms mergaitėms ir paauglėms. Savo motinai pasakiau, kad noriu studijuoti mediciną. Ji mane įtikino pasikalbėti su tėvu. Pokalbį pradėjau užuolankomis. Jis klausėsi manęs, įbedęs rimtą, įdėmų žvilgsnį, kuris kėlė man šiurpą“. Rita pasiekė savo: tėvas leido jai stoti į universitetą. Ji pradėjo kalti matematiką, senovės graikų bei lotynų kalbas ir greičiau negu po metų tapo Turino universiteto Medicinos fakulteto studente, rašoma seeker.com.

Šiame universitete garsus anatomas ir neurohistologas Giuseppe Levi sudomino ją nervų sistemos tyrinėjimais. Nors 1931 metais jis, kaip ir kiti universiteto dėstytojai, turėjo prisiekti ištikimybę Benito Mussolini ir fašizmo idealams, nacistines idėjas jis vertino labai neigiamai. 1934 metais G. Levi atsitiktinai išreiškė savo pažiūras nepažįstamam žmogui ir pateko už grotų. Laimė, jį užstojo vienas ispanų kolega, parašęs laišką Ispanijos pasiuntiniui Italijoje. Profesorius po dviejų savaičių buvo grąžintas į universitetą.

1936 metais R. Levi-Montalcini su pagyrimu baigė medicinos studijas ir liko dirbti G. Levi asistente. Tačiau jos akademinę karjerą pertraukė 1938 metais B. Mussolini išleistas „Rasių manifestas“. Žydams buvo uždrausta dėstyti ir dirbti mokslinį darbą. G. Levi buvo išmestas iš universiteto, o R. Levi – Montalcini išėjo pati, nes būgštavo, kad dėl darbo su ja gali nukentėti jos kolegos. Rita ir kiti mokslininkai persikėlė į Belgiją. Profesorius G. Levi pradėjo dirbti Lježo universitete, o Rita – Neurologijos institute Briuselyje, skelbia britannica.com.

Prieš įžengiant nacistinės Vokietijos pajėgoms į Belgiją, G. Levi – Montalcini užbaigė vieną mokslinį projektą ir grįžo pas savo tėvus į Italiją. Ji nusprendė, kad gyvens taip, jog nepriklausytų nuo „arijų pasaulio“. Taigi laboratoriją savo bandymams ji įkūrė savo miegamajame. Ji buvo laiminga, nors pripažino, kad jos turimi instrumentai beveik nesiskyrė nuo tų, kuriais naudojosi mokslininkai XIX amžiuje. Italijoje ji negalėjo publikuoti savo tyrinėjimų rezultatų – žydų darbai nebuvo spausdinami, todėl savo veikalus siuntė į Belgiją. Savo dienoraščiuose ji rašė: „Turiu dėkoti B. Mussolini už tai, kad jis paskelbė mane žemiausia rase. Dėl šios priežasties atradau darbo džiaugsmą, tik, deja, ne universitete, o miegamajame“.

Rita Levi – Montalcini
Foto: Wikimedia Commons

1942 metais Levi – Montalcini šeima persikėlė gyventi į provinciją. Rita prašinėdavo iš ūkininkų kiaušinių, kad „išmaitintų vaikus“, bet iš tikrųjų naudodavo juos vištų embrionų tyrinėjimams. Dar po vienerių metų, kai nacistinė Vokietija įsiveržė į Italiją, šeimai teko bėgti į Florenciją. Ten, naudodamiesi svetimomis tapatybėmis ir padedami ne žydų kilmės draugų, jie sugebėjo išgyventi Holokaustą. Tačiau net ir tuo metu Rita nenutraukė savo tyrimų.

Kai sąjungininkai išlaisvino Italiją, R. Levi – Montalcini kurį laiką dirbo gydytoja pabėgėlių stovykloje, o vėliau grįžo dirbti į Turino universitetą. Jos darbai negalėjo likti nepastebėti, ir 1946 metais ji gavo stipendiją vieną semestrą padirbėti profesoriaus Viktoro Hamburgerio laboratorijoje Vašingtono universitete Sent Luiso mieste. Kai R. Levi – Montalcini laboratorijoje pavyko pakartoti namų sąlygomis atliktus eksperimentus, V. Hamburgeris jai pasiūlė mokslo darbuotojos pareigas, kurias ji ėjo net 30 metų.

R. Levi – Montalcini aptiko medžiagą, kuri leido sukurti pažangius Alzheimerio ligos, nevaisingumo ir vėžio gydymo būdus, o 1952 metais kartu su kolegomis amerikiečiais atliko svarbiausią savo darbą – stebėdama tam tikrus vėžinius audinius, skatinančius itin sparčiai daugintis vėžines ląsteles, ji izoliavo nervų augimo faktorių.

1958 metais ji gavo profesorės vardą, o 1962-aisiais Romoje įsteigė antrąją laboratoriją ir pradėjo dirbti tarp Romos ir Sent Luiso. 1963 metais R. Levi – Montalcini dėl savo indėlio į neurologinius tyrinėjimus tapo pirmąja moterimi, pelniusia Maxo Weinsteino premiją, kurią teikia Jungtinė cerebrinio paralyžiaus asociacija.

Nuo 1961 iki 1969 metų ji vadovavo Neurobiologijos tyrimų centrui Romoje, o nuo 1969 iki 1978 metų – Ląstelių biologijos laboratorijai. 1977 metais ji buvo paskirta Italijos nacionalinės tyrimų tarybos Ląstelių biologijos instituto direktore. Po dvejų metų ji pasitraukė iš šio posto, bet dalyvaudavo instituto veikloje kaip kviestinė profesorė.

1986 metais R. Levi – Montalcini sėdėjo krėsle ir skaitė Agathos Christie detektyvą „Blogis po saule“. Kai priartėjo detektyvo atomazga, suskambo telefonas. Rita pyktelėjo: kažkas sutrukdė jai sužinoti, kas yra tikrasis žudikas. Ji pakėlė ragelį ir piktai atsiliepė: „Alio!“ Nepažįstamas balsas pranešė, kad jai ir jos kolegai Stanley Cohenui buvo skirta Nobelio medicinos premija. Paskutiniame detektyvo puslapyje ji paliko įrašą: „Skambutis iš Stokholmo“.

Laikui bėgant, R. Levi – Montalcini atradimų reikšmė vis didėjo. Kartu su savo seserimi Paola ji įsteigė paramos jauniems mokslininkams fondą. R. Levi – Montalcini pati asmeniškai atsirinkdavo kandidatus – kviesdavosi juos į pokalbį.

Ji tapo pirmąja moterimi, kuri buvo priimta į Popiežiškąją mokslų akademiją, nors ir laikė save ateiste ir to neslėpė. Be Nobelio medicinos premijos, už savo nuopelnus ir pasiekimus ji pelnė dar virtinę kitų apdovanojimų ir titulų, įskaitant Nacionalinį mokslo medalį – aukščiausią JAV apdovanojimą mokslų srityje.

Savo 100 metų jubiliejų R. Levi – Montalcini paminėjo seminarais, iš kurių vienas vyko Izraelyje. Beje, savo žydišką kilmę ji vertino gana santūriai: „Niekada nemaniau, kad mes esame geresni už kitas tautas. Jaučiausi esanti ir žydė, ir italė“.

Per interviu, kurį davė savo šimtmečio proga, mokslininkė prisipažino: „Regėjimas ir klausa nusilpo, bet su protu viskas yra gerai. Esu tikra, kad dabar mano intelektualiniai gebėjimai yra didesni, negu jaunystėje, jei turėsime galvoje visą sukauptą patirtį. Gyvenimo paslaptis – visą laiką mąstyti. Ir liautis mąsčius apie save“. Ji taip pat sakė, kad nebijo mirti, nes miršta tik kūnas, o visi žmogaus darbai lieka gyvuoti toliau.

R. Levi – Montalcini mirė 2012 metais, sulaukusi 103 metų. Jos ilgaamžiškumo receptas buvo toks: keltis ryte 5 val., valgyti kartą per dieną – pietus, stengtis, kad protas visuomet turėtų intelektualinio krūvio, ir eiti miegoti 23 val. Prieš miegą galima sau leisti suvalgyti dubenėlį sriubos ar apelsiną.