Ji lengvai pakilo į antrą aukštą, kur ir buvo šis renginys. Be jubiliatės čia atvyko šimtametės artimi žmonės, Zarasų rajono savivaldybės ir Dusetų seniūnijos atstovai.
Šimtametė buvo labai sujaudinta. Negalėjo patikėti tokiu dėmesiu. Sukaktuvininkė pasidalijo prisiminimais apie savo gyvenimo kelią, įveiktus sunkumus, meilę savo kraštiečiams ir gimtajam kraštui.
Ona gimė prieš šimtą metų Rokiškio rajono Margėbų kaime. Ji buvo pirmagimė Kazanavičių šeimoje.
Nuo pat vaikystės ją lydėjo viena šventa pareiga – darbas. Jos tėvai turėjo trisdešimt hektarų žemės ir todėl darbų rankų visada reikėjo. Nuo šešerių metų mergaitė ganė gyvulius, paskui mokėsi ir dirbo įvairius ūkiškus darbus. Onos rankoms paklusdavo visi ūkiški darbai. Nesudėtinga jai buvo pakinkyti arklius, melžti karves. Reikėjo ir tėvų namo statyboje sėkmingai triūsė. Darbų buvo įvairių ir daug. Kai prasidėdavo ankstų pavasarį, tai baigdavosi tik vėlų rudenį. Po to žiemą reikėdavo ruoštis naujam darbų sezonui. Tiesa, dėl darbų gausos mokytis Onai teko nedaug.
Vaikystė, jaunystė prabėgo nepastebėta – darbuose. Darbas darbą vijo. Po karo ištekėjo. Tačiau džiaugtis šeimyninio gyvenimo laime teko neilgai. Jos vyras Antanas buvo ištremtas. Grįžęs iš tremties, jis dirbo traktorininku kolūkyje. Ona taip pat dirbo ten, melžėja, gyvulių šėrėja. Darbas sunkus, sąlygos prastos, tačiau Ona prisipažįsta: visada dirbo sąžiningai ir stropiai. Prisidėjo ir šeimos rūpesčiai. Kulikauskų šeima susilaukė sūnaus Antano ir dukros Reginos.
Be darbų, kasdieninių šeimos rūpesčių Ona visą gyvenimą turėjo daug pomėgių. Ypač daug skaitė knygų, laikraščių ir žurnalų. Dar ir dabar sulaukusi garbingo amžiaus ji nesiskiria su spausdintu žodžiu. Dar ir dabar paskaito laikraštį, žurnalą.
Antras šimtametės pomėgis – audimas. Nuo šešerių metų pradėjo mokytis šio amato. Dažnai jis tapdavo pragyvenimo šaltiniu. Tačiau audimas moteriai buvo ne tik finansinė parama, bet ir dvasinė atgaiva, leisdavo lengvai ir greitai pamiršti fermose patirtą nuovargį, suteikdavo ramybę.
Visada audimo entuziastė laukdavo tradicinių žirgų lenktynių. Jų metu buvo rengiamos ir rankdarbių parodos. Jose savo darbus eksponuodavo ir Ona Kulikauskienė. Sunkiai išgyveno karus ir visas netektis.
Sukaktuvininkė ir šiandien nejaučia solidžios metų naštos, nepraranda domėjimosi gyvenimu, rajono ir valstybės įvykiais. Artimieji prisimena: Ona visuomet buvo darbšti, energinga ir reikli sau. Darbštumas, meilė darbui, sveikas gyvenimo būdas ir visada pozityvus požiūris į žmonės, meilė jiems ir gimtajam kraštui yra tas ilgaamžiškumo receptas.
Prieš dvylika metų Ona Kulikauskienė tapo našle. Jų šeima daug metų gyveno Padustėlio kaime, kai moteriai tapo sudėtinga rūpintis namų ūkiu, krosnių kūrenimu, prieš keletą metų ji persikėlė gyventi Užtiltės kaimą. Tačiau pati ir šiandien apsitvarko, rūbelius išsiskalbia, maistą paruošia. Ligos šimtametę seniai pamiršusios.
