Ar šaltuku dvelkiantis intymus guolis – aklavietė, iš kurios nėra jokio kelio? Ar tai padėtis, su kuria belieka taikstytis? O gal vienintelis teisingas sprendimas – skirtis?
Skaitydami toliau sužinosite, kaip moters situaciją vertina leidiniui „The Guardian“ talkinanti seksualinio pobūdžio problemas padedanti spręsti specialistė. Tačiau pirmiausia – moters istorija.
„Dabar man – 55-eri. Nebeturiu beveik jokios vilties patirti malonumą mylėdamasi su vyru. Tada, kai susipažinome (tai įvyko prieš 13 metų), mano gyvenimas garmėjo į prarają, ir aš kaipmat suvokiau, kad kaip tik jis yra tas žmogus, kurio man būtiniausiai reikia: tvirto būdo, patikimas ir atsidavęs.
Deja, nuo pat pradžių pajutau, kad miegamajame mudviem nesiklosto, kaip norėtųsi. Nepaisant gana nemenko skaičiaus moterų, su kuriomis jam ligi tol buvo tekę mylėtis, vadinasi – ne menkos patirties, tarp mūsų tobulas kontaktas taip ir neužsimezgė. Jis nesivargindavo užsiminti, kad trokšta manęs fiziškai – neprasitardavo net, kad esu jam patraukli.
Kai tapo aišku, kad atėjo metas žengti tą lemtingą žingsnį, t .y. pasimylėti, jis nesiėmė jokios iniciatyvos. Paklaustas, kodėl taip elgiasi, atsakė turįs atsitiesti po ką tik pasibaigusių žlugdančių santykių.
Praėjus vienuolikai metų, aš sukaupiau visas jėgas ir staiga pasakiau (tuo metu, kai mylėjomės), kad darsyk šito neištversiu. Jaučiausi taip, tarsi save prievartaučiau (esu įsitikinusi, kad taip pat jautėsi ir jis), be to, suvokiau, kad jis manęs visiškai nebetraukia.
Akimirka, kai teko konstatuoti, kad jausmai pasikeitė, buvo skausminga mums abiem. Kad ir kaip būtų, dabar ėmiau svarstyti mintį, kurią anksčiau pasistengdavau kuo toliau nuvyti. Kalbu apie galimybę skirtis. Puikiai žinau, kad aistra nėra vienintelis santuokos variklis, tačiau be jos stumtis pirmyn taip pat neįmanoma.“
