Pasaulyje egzistuoja vieta, kur žmonės vidutiniškai gyvena 120–160 metų. Tai Hunzos slėnis. Šio slėnio gyventojai hunzai net prie 15 laipsnių šalčio maudosi lediniame vandenyje, 40 metų moterys atrodo kaip žavios jaunos merginos, 60 metų yra vis dar lieknos ir grakščios, o 65-erių dar gimdo vaikus! Hunzai atrodo jaunai ir beveik niekada neserga.
Hunzos slėnyje susiduria trys aukščiausios pasaulyje kalnų sistemos: Himalajai, Hindukušas ir Karakorumas. Tai Pakistano Kašmyro ir Šiaurinių teritorijų reikalų Ministerija. Ši tauta nedidelė – jų viso labo apie 90000.
Hunzai vasaros sezono metu valgo šviežius vaisius ir daržoves. Žiemą – saulėje džiovintus abrikosus, daigintus grūdus, avių pieno sūrį. Laikotarpiu kai baigiasi žiema, o vaisiai dar neužaugo, hunzai apie 2–4 mėnesius valgo labai mažai. Geria gėrimą iš džiovintų abrikosų, maitinasi grūdų atsargomis, laikosi pasninko. Ankstyvą pavasarį renka laukinius augalus. Beveik visą laiką gyvena po atviru dangumi.
Hunzai daugiausia valgo angliavandenius. Baltymų mažiau – apie 50 gramų per dieną.
R. Bicher knygoje „Hunzos – tauta, kuri nežino ligų“ pabrėžia šiuos itin reikšmingus mitybos įpročius:
o hunzų mityba vegetariška;
o daug žalių produktų;
o mityboje didžioji dalis daržovių ir vaisių;
o produktai natūralūs, be jokios chemijos ir paruošti išsaugant biologiškai vertingas medžiagas;
o alkoholis ir saldumynai vartojami ypatingai retai;
o labai ribotas druskos vartojimas;
o produktai užauginti tik savo žemėje;
o reguliarūs badavimo laikotarpiai.
Hunzai savo sveikatos paslaptis apibrėžia šiomis taisyklėmis:
1. būk vegetaras;
2. dirbk fizinį darbą;
3. nuolat judėk ir nekeisk gyvenimo ritmo, tada ir nugyvensi 120–160 metų.
Aukštas darbingumo lygis hunzams – tai dirbti šokant ir linksminantis. Pėsčiomis nueiti kelis šimtus kilometų hunzams juokų darbas. Jie puikiai lipa į kalnus, nuolat juokiasi ir visuomet yra gerai nusiteikę, net tada, kai reikia kęsti maisto stygių ir šaltį.
Tikėtina, kad hunzų pozityvumas yra tiesioginis jų gyvenimo būdo ir mitybos rezultatas. R. Mccarison, gydytojas dietologas, dirbęs Šiaurės Airijoje, Indijoje bei atlikęs daug mitybos tyrimų viename savo darbe tyrė kaip žiurkių psichiką įtakoja valgomas maistas. Tiriamos žiurkės buvo suskirstytos į tris grupes: viena grupė gavo maistą, kaip Londono gyventojų (baltus miltus, cukrų, mėsą, konservus, kiaušinius, saldumynus, virtas daržoves ir pan.), antra grupė – vietinių Indijos gyventojų maistą (grūdai, ankštiniai, aliejai, daržovės ir pan.), ir trečia buvo maitinama kaip hunzai (daugiausia šviežias, negausus, termiškai neapdorotas maistas).
Pirmoji grupė persirgo visomis Didžiosios Britanijos gyventojams būdingomis ligomis nuo paprastų negalavimų iki sunkių lėtinių susirgimų. Ši žiurkių grupė buvo nervinga, kandžiojo viena kitą, iki mirties užgrauždavo gentainius (tiesiogine šių žodžių prasme). Antra grupė panašėjo į Indijos gyventojų tautą, o trečioji, kuri buvo maitinama kaip hunzai, buvo sveikos ir gyvybingos, daug žaidė, bendravo, elgėsi ramiai.
Iš hunzų gyvenimiškos patirties ir R. Mccarison tyrimo, galime daryti išvadą, kad maisto kokybė turi įtakos ne tik fizinei, bet ir psichinei sveikatai. Žmogui maisto nereikia daug, jis turi būti šviežias, kokybiškas, natūralus. Pirmenybę reikėtų teikti sezoniškiems, ekologiškiems, vietiniams produktams.
