„Išmokti vairuoti svajojau jau seniai, tačiau tam vis neatsirasdavo laiko. Galų gale, draugė įkalbėjo lankyti vairavimo teorijos kursus kartu. Tikėjausi, kad palaikysime viena kitą, įkvėpsime. Ir šiaip smagu turėti dar vieną pretekstą susitikti, paplepėti. Tačiau viskas išsirutuliojo į tai, kad draugė ne tik, kad nenoriai dalinosi konspektais ar vangiai atsakydavo į klausimus apie tai, ko išmoko pamokoje, į kurią nepavykdavo atvykti, bet ir į kažkokią keistą konkurenciją. Tad vairavimo pamokos pavirto į bereikalingą įtampą, dėl to bent jau kuriam laikui jas sustabdžiau.“ (Aistė 24 metai).

„Vairavimo teorijos kursai ėjosi gan lengvai – pavyzdingai lankiau pamokas, spręsdavau testus, nuolat likdavau pasimokyti papildomai. Kai prasidėjo praktiniai vairavimo užsiėmimai taip pat nejaučiau, kad tai sekasi sunkiau nei teorija. Tačiau, kai atėjo metas laikyti teorijos egzaminą „Regitroje“, pajutau didžiulę įtampą ir atsakomybę. Nuėjusi jaučiau, kad maišausi, nebeatsimenu elementarių dalykų ir... egzamino neišlaikiau. Buvo gėda ne tik prieš save, bet ir artimuosius, draugus, kurie apie tai žinojo. Tad tik praėjus penkeriems metams vėl ryžausi mokytis. Tikiu, kad šįkart pavyks.“ (Liucija 27 metai).

„Nors vairavimo teorija tikrai nebuvo lengvai įveikiama, tačiau pradėjus mokytis vairuoti praktiškai, pamaniau, kad tie stereotipai apie sunkų kelią link teisių tėra tik kalbos. Į kiekvieną pamoką ėjau su vis didesniu džiaugsmu. Bet, matyt, įgavau per daug pasitikėjimo savimi, nes vieną dieną, kai instruktorius (irgi jau įgavęs pasitikėjimą manimi) ilgiau užsikalbėjo telefonu ir ėmė žiūrėti kažkur į šoną, pajutau, kad mane apima keistas nesaugumo jausmas.

Važiavome link perėjos ir turėjau sustoti – ja ėjo žmogus, bet niekaip negalėjau paspausti stabdžio pedalo... Nors ėmiau garsiai klausti, ką daryti, instruktorius niekaip negalėjau suprasti, kas man darosi – juk tereikėjo stabdyti. Kai visgi jis sustabdė mašiną, stengėsi ramiai išklausinėti, kas su manimi vyko tą akimirką. Bet mano galvoje tesisuko galimo eismo įvyko scenarijus ir supratau, kad bent kurį laiką vairavimo pamokas noriu nutraukti.“ (Toma 34 metai).

„Mano vairavimo instruktorius per pirmąją pamoką pasirodė išlaikytas ir ramus. Tai mane nuteikė gan pozityviai, nes labai sunkiai priimu kritiką. Tačiau pamažu ėmė atsiskleisti jo tikrasis veidas. Dėl menkiausios klaidos jis imdavo rėkti ir aiškinti, kad taip vairuodama egzamino niekada neišlaikysiu. Tai buvo tik penktoji pamoka, kai jo rėkimas virto vos ne isterija. Tuomet supratau, kad daugiau nebegaliu. Tiesiog vidury gatvės išlipau iš automobilio ir pasakiau sau, kad bent jau tokie mokymo metodai man tikrai yra nepriimtini. Tačiau nusprendžiau ilgai nelaukti ir pakeisti vairavimo mokyklą – tikiu, kad šįkart viskas bus kitaip.“ (Dalia 22 metai).