Sodininkai, atpažįstantys šios ligos požymius, neaikčioja iš nuostabos, o matantys juos pirmą kartą stebisi ir įtaria radę neatpažintus organizmus, apsigyvenusius ant kriaušių lapų.
Ant dviejų šeimininkų
Kadaise reta laikyta liga įsismarkavo, ir pažaboti ją kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Ją sukeliantys grybai vis smarkiau ir dažniau pažeidžia kriaušes.
Kriaušių rūdys – grybinė liga, kurią sukelia kriaušinė gleivėtrūdė (Gymnosporangium sabinae). Pradžioje ji atakuoja lapus, vėliau vaisius. Viršutinėje lapų pusėje susiformuoja apskritos geltonai oranžinės dėmelės (jų būna daug ar vos viena kita), o apatinėje – oranžiniai speneliai, kai kam panašūs į kirmėles (ecidiosporų telkiniai). Liga greičiausiai plinta vasaros viduryje, kai šilta ir drėgna. Labiausiai ji pažeidžia senesnius, sutankėjusiais vainikais vaismedžius.
Kriaušinės gleivėtrūdės vystymosi ciklas labai sudėtingas. Kaip ir nemažai kitų rūdgrybių, vystymosi ciklą ji pradeda ant vienos rūšies, o baigia ant kitos rūšies augalų, t. y. turi du šeimininkus. Ecidiosporų susidarymo tarpsnyje grybas parazituoja kriaušes, o formuojantis teleutosporoms vystosi ant kazokinio kadagio (Juniperus sabina) ir jo tarprūšinių taksonų, kai kurių kitų introdukuotų rūšių kadagių.
Ant kadagių šie grybai gyvena ilgiausiai. Ant kriaušių jie būna kur kas trumpiau ir įsikuria sporų pavidalu pavasarį. Apsikrėtusiose kadagių šakelėse parazito grybiena gali išlikti gyvybinga tol, kol jos sudžiūsta. Pavasarį susidaro rausvai ar gelsvai rudos drebutinės pūslelės – teliai. Juose esančios teleutosporos sudygsta, išaugina bazides su bazidiosporomis, kurios apkrečia kriaušių lapus, ypač po lietaus, kai vidutinė paros temperatūra būna ne žemesnė kaip 8 °C.
Anksčiau kazokiniai ir kiti dekoratyvūs kadagiai buvo reti mūsų sodybose. Kuo labiau plito mada puošti sodybas spygliuočiais, tuo labiau stipriau kriaušes ėmė atakuoti gleivėtrūdė.
Tujos bėdų nesukelia
Dažnai sulaukiame mūsų skaitytojų klausimų, ar vertėtų bijoti sodinti tujas prie kriaušių. Gal būtent jos apkrečia rūdimis kriaušes?
Nereikia painioti kadagių su tujomis. Šie augalai nė kiek neprisideda prie pavojingo grybo platinimo. Juos galima drąsiai sodinti netoli kriaušių. Labiausiai bijoti reikėtų kazokinių kadagių ir jų tarprūšinių hibridų.
Pavojingąjį grybą platinantį kazokinį kadagį paprasta atpažinti iš juodų su mėlynu atspalviu, rutuliškų ar ovalių kankorėžių, kurie apsitraukę vaškiniu sluoksniu. Jie subręsta pirmųjų metų rudenį arba antrųjų metų pavasarį. Tai iki 1,5 m aukščio daugiametis visžalis, paprastai dvinamis, tačiau palei žemę besidriekiantis krūmas. Jauni spygliški lapai yra 5–10 mm ilgio, vėliau tampa trumpi, aštrūs, šakoti, tarsi pašiaušti. Kazokinis kadagys auga lėtai, išgyvena apie 100 metų. Nors visos augalo dalys yra nuodingos (paliesta šakelė gali apdeginti, ir iškyla ilgai negyjančios pūslelės, panašiai kaip nuo rūtų), jis sodinamas želdynuose, soduose, kapinėse.
Kovos būdai
Labai stipriai ligos pažeistos kriaušės ima mesti lapus anksčiau laiko, krenta ir vaisiai. Pažeisti lapai tuo metu jau nėra spalvingi, nes oranžinės dėmės vasaros pabaigoje pajuosta. Sergantis medis nusilpsta, nepasiruošia žiemai tinkamai, todėl gali iššalti. Jei vis dėlto jis peržiemoja, kitais metais blogiau dera arba visai nedera. Kadagiai taip pat kenčia nuo grybo, šakelės vietomis sustorėja, ima džiūti.
Atminkite, kad viena kriaušė niekada neužsikrės kriaušių rūdimis nuo kitos arba vienas kadagys neužsikrės nuo kito. Šią ligą vaismedžiai gauna tik iš kadagių, o šie – tik iš kriaušių. Labai svarbu sutrikdyti biologinį kriaušinės gleivėtrūdės ciklą. Paprasčiausias kelias – 500 m atstumu nuo kriaušių neauginti visų rūšių ir veislių kadagių. Kartais to padaryti neįmanoma, nes kaimyniniame sklype nepriversi šeimininkų išnaikinti visus spygliuočius. Jei to padaryti neįmanoma, vasaros pabaigoje fungicidais pirmiausia nupurškiami kazokiniai kadagiai, pavasarį, vainiklapių kritimo tarpsnyje, – kriaušės.
Paprastai, jei kriaušės apdorojamos fungicidais nuo rauplių („Score 250 EC“), papildomų apsaugos priemonių nuo rūdžių nereikia. Nukritusius lapus rudenį reikia sugrėbti ir sunaikinti, geriausia sudeginti. Kompostuoti negalima, nes ligos sukėlėjo sporos puikiai peržiemoja ir jų nesunaikina šaltis. Sergančius kadagius būtina iškirsti ir sudeginti, o jų augimo vietą – giliai perkasti arba nupurkšti preparatu „Score 250 EC“. Neverta auginti senų kriaušių. Sodinkite jaunus medelius. Genėkite, retinkite vainikus, kad netankėtų.
Blogiausia, kad Lietuvoje nėra įregistruotas nė vienas fungicidinis preparatas nuo kriaušių rūdžių. Gera žinia yra ta, kad mūsų rinkoje jau randasi ligai atsparių kriaušių veislių (pavyzdžiui, ‘Tem-Bo-Li’), kurių niekaip neveikia kazokinių kadagių kaimynystė. Tikėkimės, kad jų ateityje daugės.
