Kur sodinti?

Pasidomėjus pavyko sužinoti, kad yra net specialių kabamųjų vazonų. Kai kurie pritaikyti vienam augalui, su didele skylute dugne. Kiti turi skylučių ir šonuose, kur taip pat galima prikaišioti daigelių. Užsisakyti vieną ar kelis vazonus internetu neverta, tad nutariau patobulinti paprasčiausią namuose turėtą 3 l talpos plastikinį indą. Dugne padariau didoką skylę, o užlenktuose kraštuose – mažas skylutes virvelėms. Pasirinkau baltos spalvos vazoną, kad vasarą neperkaistų saulėje.

Plastikinio vazono privalumai

  • Ne taip greitai kaip iš kitų kabamųjų krepšių išgaruoja drėgmė.
  • Nesunkus, lengva pakelti ir pakabinti kitur.
  • Paprasta padidinti skylutes ir išgręžti papildomas.
  • Patogu išplauti ir panaudoti kitais metais.

Kokią veislę rinktis?

Ne kartą pomidorus auginau vazonuose. Dažniausiai jie būdavo kibiro talpos, sustatyti terasoje po stogu. Veisles rinkdavausi neaukštas (determinantines) arba smulkiavaises. Šį kartą apsispręsti buvo sunkiau. Juk aukšto indeterminantinio pomidoro tikriausiai nepavyks apgauti ir kiek pakabėjęs jis vis tiek atskleis savo prigimtį – viršūnė arba šoninė šaka ims kilti į viršų.

Nutariau imti vazoninę ‘Tumblig Tom Yellow’ svyrančiomis šoninėmis šakomis. Ši veislė ir į ją panaši, tik raudonais vaisiais ‘Tumblig Tom Red’ gerai auga tiek pastogėje, atvirame ore, tiek ir uždarame balkone. Šie pomidorai yra apie 50 cm aukščio ir panašaus pločio, gausiai ir ilgai dera, auga krūmais. Skabyti pažastinių ūglių nereikia.

Pomidorų daigus visada auginu namuose, ant palangės. Sėju pirmosiomis kovo dienomis, paūgėjusius išpikuoju ir pamažu pratinu prie lauko (tiksliau – balkono) sąlygų. Taigi pradžia nieko nesiskiria. Bandymui pasirinkau maždaug 10 cm aukščio sodinuką. Dar kartą persodinau jį į didesnį vazonėlį, nuskynusi du apatinius lapus.

Pomidorai vazonuose

Persodinimo nepatogumai

Gegužės pradžioje atėjo perversmo diena. Žemės paviršių vazone storai apklojau samanomis. Jos bus tinkamas tarpinis sluoksnis, neleidžiantis išbyrėti žemei ir netrukdantis augti, storėti stiebui. Pomidoro lapelius pakėliau, priglaudžiau prie stiebo, ir visą augalą apsukau laikraščiu. Atsargiai iš viršaus užmoviau naują vazoną. Prilaikydama abu indus, pomidorą apverčiau. Jis gražiai kyšojo iš skylės dugne.

Patogiai pakabinusi ant medžio šakos, neskubėdama išlaisvinau šaknis iš senojo vazonėlio. Aplink ir iki kraštų pribėriau persijoto komposto, į jį įmaišiusi drėgmę sugeriančių granulių „Stockosorb“.

Viskas atrodė gan keistai. Kad žemės paviršius nebūtų plikas, reikėjo kokio nors nedidelio augalo. Pasirinkau šilokus. Jie žemi, nereikalauja daug drėgmės ir maisto medžiagų, šaknų sistema nedidelė, taigi pomidorui nepakenks.

Žiedų ir vaisių kekės

Pomidorą pradžioje pakabinau šiltnamyje. Ten laikiau iki gegužės pabaigos, kai jau tikrai naktimis neatšąla žemiau 10 ºC. Tada perkėliau į terasą po stogeliu, kur jis būtų apsaugotas nuo lietaus.

Jau po dviejų savaičių paūgėjusių šakelių viršūnės užsirietė į viršų. Vis dėlto lapai gražiai žaliavo (apsisukę viršutine pusę į viršų), skleidėsi žiedai. Atrodo, pomidorui nieko netrūko. Birželio pabaigoje tarp lapų žaliavo užsimezgę vaisiai, pirmieji jau keitė spalvą – gelsvėjo.

Pirmuosius pageltusius pomidoriukus skyniau liepos pradžioje – kaip ir nuo kitų į pastatomus vazonus susodintų pomidorų ‘Tumblig Tom Yellow’.

Liepą šis pomidoras atrodė ypač gražiai: kekės geltonų ir dar žalių vaisių, viršūnėse – žiedai. Laistyti reikėjo kas 2–3 dienas. Kiekvieną savaitę patręšdavau kokių nors raugintų žolių antpilu.
Žiūrėsime, kaip bus rugpjūtį ir rugsėjį.