Artėja javapjūtė, tikrosios brandos ir derliaus metas. Mums tai didelis darbymetis. O gamta dirba visada, ir jos rūpesčius galima suprasti pagal spalvas, paukščių giesmes, drugių skrydžius.
Žinoma, ne visada ir ne visiems pakanka tokių ženklų. Tačiau jie – labai išraiškingi ir informatyvūs.
Visiems įdomi tema: šiemet ieškome grybų ir nesuprantame, kur jie pasidėjo – drėgmės pakanka, šilumos – taip pat. Tačiau grybų dar sulauksime, kai atšils. O štai mėlynių šiemet daugiau jau nebus. Jų yra, bet...
Norėjau mėlyniauti, bet tik uodus pamaitinau ir nieko nepešiau. Atrodo, kad daugiau tikėtis ir neverta, nes viską nusinešė pavasario šalnos. Dabar esančios mėlynės telieka paukščiams –strazdams, liepsnelėms, tetervinams ir kurtiniams. Beje, mėlynės tinka ne tik jiems, bet ir kiaunėms, lapėms, voverėms. Galbūt – ir Lietuvoje trumpam apsilankančioms meškoms...
Meškos tapo savotišku šios vasaros atradimu – jas jau regėjome daugelyje Lietuvos regionų nuo rytinių pakraščių iki Kauno, nuo pietų iki Alytaus. Tačiau meškai kas – ji pabus ir išeis. O kurtiniai, mūsų krašte gyvenantys vis palei sienas pietuose ir rytuose, be mėlynių negyvens.
Kurtinys yra viena rečiausių rūšių, kurios gyvena sėsliai, jiems labai svarbus gimtasis miškas. Jau ūgtelėjo šių metų kurtiniukai, mama juos vedžiojo prie skruzdėlynų, kur mažiukai lepinosi skruzdėlių perais, lesinėjo sėklas, o dabar maitinasi daugeliu augalų. Mėlynės, žemuogės yra svarbi jų raciono dalis.
Nenustebkite išgirdę gegutę. Gal ir vėloka jai, bet kas ten žino – juk ir gegučių pasaulyje būna vėluojančių. Vien jau iš šio fakto galima išvesti įdomią istoriją – jei gegutė patelė dabar į svetimą lizdą kielei padėjo kiaušinį, gegužiukas užaugs ir pakils skristi tik pačioje vasaros pabaigoje. Tuo metu ankstyvieji jaunikliai jau keliaus Afrikon...
Šią vasarą Ventės rage buvo aptikta Lietuvai nauja, jau 386 rūšis – daūrinė kregždė. Tačiau ji gyvena didelėje Eurazijos ir Šiaurės Afrikos teritorijoje, taigi – nauja tik mums.
O ar sunku šiais laikais atrasti visai naują, iki tol nežinotą gyvūnų rūšį? Tokį klausimą gamtininkams užduoda dažnai – kai kas tikisi, kad toks gali būti kiekvienas nepažįstamas vabalas. Iš tikrųjų planetos biologinė įvairovė ištirta neblogai, nors, kaip sakoma, iniciatyviam stebėtojui ar mokslininkui vis dar yra ką veikti.
Mokslininkai sistematikai gilinasi į rūšių įvairovę, studijuoja turimus rinkinius. Naujos vabzdžių rūšys dažnai atrandamos ne tiesiogiai gamtoje, bet kolekcijose, muziejų fondų rinkiniuose.
O paukščių? Jų – taip pat. Tačiau kasmet aprašomos iki 10 naujų paukščių rūšių paprastai surandamos gamtoje. Štai Meksikoje, Jukatano pusiasalyje, aptikta nauja papūgų amazonių rūšis, pavadinta mėlynsparne. Atlikti genetiniai šių paukščių tyrimai patvirtino – tai savarankiška rūšis. Stebėjimai gamtoje leido surinkti duomenų apie mėlynsparnės amazonės biologiją, kuri primena kitų artimų rūšių ypatybes, bet turi ir pakankamai skirtumų.
O toliau prasideda rūpesčiai. Kaip dažnai ir būna, teks rūpintis šios negausios rūšies apsauga, užtikrinti perimviečių išlikimą. Ne mažiau svarbu apsaugoti mėlynsparnes amazones nuo kolekcininkų, veisėjų dėmesio, nes jas turėti norės daug kas.
Keisti mes, žmonės, esame... Štai gyveno laimingi, niekieno nežinomi ir nepažįstami paukščiai, o kai juos surado, jiems kilo grėsmė. Ir vėl juos reikia saugoti – nuo mūsų pačių...
Tačiau jų tikrai nereikia saugoti nuo mokslininkų ornitologų. Nes jie žino, kaip gyventi greta paukščių, juos stebėti, tirti, kaip atrasti svarbius dalykus. Štai Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistai šią vasarą surado neginčijamų įrodymų apie kai kurių iki šiol mūsų krašte tik stebėtų, bet nerastų perint paukščių statusą.
Juodkrantės gamtos tyrimo stoties darbuotoja Jūratė Zarankaitė aptiko pirmą kartą Lietuvoje perėjusias margasnapes žuvėdras, o Ventės rago stoties vedėjas Vytautas Jusys – perėjusias pelėdikes. Prisiminkite šiuos pavadinimus, pasižiūrėkite savo knygose ir pamatysite, kaip tai svarbu mokslui.
