Tik nepertręšti!
Šilauogyne reikia laikytis svarbios taisyklės – nepertręšti. Šios uogos tręšiamos mažomis dozėmis ir retai. Pertręštos šilauogės lėčiau auga ir vystosi. Pertręšimas skatina atsirasti ir grybinių ligų.
Apžiūrėjus augalą galima nustatyti, ko jam trūksta, tačiau pagal išorinius lapų požymius apie tai, kad trūksta trąšų, sužinoma pavėluotai, kai uogakrūmio funkcijos būna sutrikusios ir todėl reikia skubiai gelbėti.
Galima naudoti specialiai šilauogėms skirtas trąšas. Jei vanduo kalkingas, prieš tręšiant jį reikia parūgštinti.
Vasaros pirmoje pusėje – azotas
Šilauogės labai jautrios didesniam azoto trąšų kiekiui, todėl tręšiama labai mažomis trąšų dozėmis ir retai. Labiausiai augalams jo reikia pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje, daugiau negu fosforo ir kalio. Svarbu azotu nepertręšti, nes kai dirvoje jo per daug, augalai prasčiau pasisavina kalį ir kalcį. Dėl to dažniausiai ūgliai auga ilgiau, iki žiemos nesubręsta ir labai nukenčia nuo šalčių. Paskutinį kartą azotu tręšti galima ne vėliau nei liepos viduryje. Mėšlas šilauogėms tręšti netinka.
Be kalio lapai parausta
Kai trūksta kalio, šilauogių senesnių lapų pakraščiai parausta, po to ruduoja ir apmiršta, o jaunesnių lapų plotas tarp gyslų pagelsta. Negyvi lapai nenukrinta, ilgai laikosi ant krūmo. Atsiminkite: šilauogių negalima tręšti kalio chloridu, nes jos yra jautrios chloro junginiams.
Kalis aktyvina daugelį augalų fermentų, dalyvauja angliavandenių sintezėje ir reguliuoja augalų apsirūpinimą vandeniu. Kai augalams pakanka kalio, jie geriau pakelia sausras, o žiemą yra atsparesni šalčiams.
Smulkūs lapai – fosforo stoka
Šilauogėms nereikia daug fosforo, tačiau, kai jo trūksta, lapai susmulkėja, rudenį anksti parausta. Tręšiama superfosfatu. Fosforo junginiai padeda vystytis šaknų sistemai, didina augalų atsparumą grybinėms ligoms. Kai pakanka šių junginių, geriau gyja žaizdos ir kt.
Magnis – kas keleri metai
Magnio gali trūkti tik labai skurdžiose dirvose, sausros metu arba pertręšus kalio trąšomis. Ant lapų atsiranda geltonų dėmių, paskui lapų pakraščiai ryškiai pagelsta, o jų gyslos lieka žalios. Po kiek laiko lapai apmiršta, susisuka ir nukrinta. Magnio trūkumo požymiai pirmiausia pasireiškia ant lapų krūmo apačioje. Tręšiama magnio sulfatu kas 2–3 metus.
Geležimi maitinti per lapus
Apie geležies trūkumą dažniausiai byloja pageltęs jaunų lapų paviršius, žalios lapų gyslos, citrinų geltonumo jauni ūgliai. Krūmai prastai auga, silpnai dera. Dažniausiai šilauogės tiesiog nepaima geležies iš dirvos, jei pH didelis. Aptikus geležies trūkumo požymių pirmiausia reikėtų patikrinti pH, subalansuoti pagrindinių maisto medžiagų kiekį dirvožemyje. Jei iš tikrųjų trūksta geležies, reikėtų purkšti 0,1 proc. geležies sulfato tirpalu.
Kalcis dėl uogų
Be pagrindinio tręšimo, papildomai šilauogės per lapus tręšiamos 0,5 proc. kalcio salietros tirpalu, kad uogos sunoktų kokybiškos, jas būtų galima transportuoti ir ilgai išlaikyti šviežias. Pirmą kartą augalai purškiami prieš uogoms formuojantis, o antrą kartą – ne vėliau nei likus savaitei iki uogų skynimo. Šilauogės kalcį per lapus pasisavina greičiau nei per šaknis, todėl augalas gali greičiausiai gauti šių reikalingų medžiagų. Purškimo efektas pastebimas jau po kelių dienų.
Nesuklyskite!
Šilauoges reikia genėti anksti – kovą, saulėtu ir sausu oru. Nugenėti augalai tais pačiais metais išaugina daugiau ūglių ir mažiau serga. Kitu metu genėdami galite augalams pakenkti.
Vėlyvą pavasarį jau būna prasidėjusi vegetacija, todėl, jei genėsite šilauoges tuo metu, augalai nusilps, nes su iškirptomis šakomis praras maisto medžiagų. Genėjimas vasarą, nuėmus uogų derlių, arba rudenį neigiamai veikia žiedinių pumpurų vystymąsi ir mažina krūmo atsparumą. Žiemą genimi vaiskrūmiai gali labiau nukentėti nuo šalčio.
Tiesa, sužalotas, ligotas, nudžiūvusias šakas būtina pašalinti bet kuriuo metų laiku.
Saugome nuo sausros
Sodinės šilauogės mėgsta drėgmę, bet užmirkimo nepakenčia. Jautriausios drėgmės trūkumui šilauogės yra dviem atvejais: pasodinus ir formuojantis uogų užuomazgoms bei nokstant. Per sausras nelaistomos uogos smulkėja, tampa neskanios. Beje, šilauogėms patinka rūgštokas vanduo (pH 5,2–5,5). Jei vanduo kalkingas, prieš laistant ar tręšiant būtina jį parūgštinti azoto arba sieros rūgštimi iki pH 4,8–5,5.
Parengta pagal knygą „Šilauogės“.
