Tinkamai suformuoti agurkai gausiau derės. Karpyti reikia ne visų veislių agurkus. Globos labiau reikalauja vėlyvieji, turintys daugiau vyriškųjų (be užuomazgų) nei moteriškųjų žiedų.
Pasodinus šiltnamyje, po 4–5 dienų, agurkai špagatu pririšami prie viršuje ištemptų vielų. Virš vienos daigų eilės turi būti dvi eilės vielų. Jie rišami V forma, kad gautų daugiau šviesos. Svarbu, kad špagatas nebūtų per daug įtemptas. Vegetacijos laikotarpiu 1–2 kartus per savaitę augalų viršūnės apsukamos aplink špagatą ir nupjaunami ūsai. Ligoti lapai nuskabomi iš karto, skurstantys – visiškai sudžiūvę.
Po 10–15 dienų formuojamas augalas vienu stiebu, paliekant šonines atžalas. Pirmutinių 4 tikrųjų lapų pažastyse išskinami nereikalingi žiedai ir atžalos. Kitoms 5–6 šoninėms atžaloms leidžiama augti iki 20 cm ilgio (viršūnės nugnybiamos). Dar aukščiau, prie vielos, paliekamos jau 40–50 cm ilgio atžalos (viršūnės irgi nugnybiamos). Lapų turi būti tiek, kad kiekvienam tektų po užuomazgą. Šoninės atžalos nuskinamos jaunos, kol neperaugo, nepažeidžiant šalia augančio lapkočio ir užuomazgos.
Plėvele dengtuose šiltnamiuose auginami agurkai taip pat turi turėti po vieną stiebą. Prieš žydėjimą virš 6–7 lapo nugnybiama pagrindinės atžalos viršūnė. Pašalinus ją, po kelių dienų lapų pažastyse pradeda formuotis šoninės atžalos. Ant jų vaisių užsimezga daugiausiai. Hibridinių agurkų, turinčių vien moteriškus žiedus (pavyzdžiui, veislės ‘Libelle’), viršūnėlės neskinamos. Viršutinių lapų pažastyse paliekamos 2–3 atžalos. Jos svyra žemyn, nuskinamos 1–1,2 m aukštyje.
Svarbu reguliuoti laistymą ir vėdinimą
Laistymo dažnumą lemia oras, dirvožemio fizinės savybės ir augalų vystymosi fazės. Iki žydėjimo agurkai laistomi retai, bet gausiai šiltu (apie 25 ºC) vandeniu pirmoje dienos pusėje. Tuomet jie auga lėčiau, bet susiformuoja daugiau žiedų. Žydėjimo ir vaisių mezgimo metu laistoma dažniau, bet mažiau (derėjimo laikotarpiu gausiai). Tai daroma pirmoje dienos pusėje, kad iki nakties spėtų išgaruoti drėgmė. Jei yra vėsiau nei 15 ºC, laistyti nereikia, nes šiltnamyje oras atvėstų dar 2–3 ºC.
Dirvos paviršiaus nederėtų suplakti. Jeigu susidaro pluta ar per vegetaciją pridygsta piktžolių, purenama ne giliau kaip iki 2–3 cm.
Vasarą viena didžiausių problemų šiltnamyje – aukšta oro temperatūra. Kai ji pakyla daugiau negu 33 ºC, žiedadulkės tampa negyvybingos, krenta žiedai ir vaisių užuomazgos, pagausėja tuščių žiedų, o streso veikiamus augalus labiau puola ligos ir kenkėjai. Nudega ir lapai, ypač tie, kurie liečiasi su stiklu ar plėvele. Jiems pakenkti gali ir vandens kondensato lašai.
Kad taip nenutiktų, šiltnamį geriausia vėdinti per orlaides. Jos įtaisomos statinio viršuje. Optimalus orlaidžių plotas – 25–30 proc. šiltnamio ploto. Vėdinant negali būti skersvėjo. Orlaidės praveriamos, kai temperatūra pakyla iki 18 ºC. Jeigu numatoma, kad naktį ji nukris žemiau 15 ºC, uždaroma.
Rudenėjant rūpesčių kelia žema temperatūra ir per didelis oro drėgnis. Esant žemesnei nei 13 ºC temperatūrai, augalai auga lėčiau, sunaudoja mažiau azoto, gelsta ir nyksta lapai.
Agurkų tręšimas
- Per vegetaciją maisto medžiagų agurkams reikia nevienodai, mažiausiai – augimo pradžioje. Pertręštoje dirvoje jie netgi prasčiau auga. Daugiausia maisto medžiagų (80 proc.) šios daržovės sunaudoja žydėdamos ir derėdamos (liepos pabaiga ir rugpjūtis). Papildomai tręšiama atsižvelgiant į maisto medžiagų kiekį dirvožemyje (geriausia pagal agrocheminės analizės rezultatus), augalų išorinius požymius, temperatūros režimą ir orą.
- Naudinga tręšti per lapus. Be abejo, agurkai pasisavina ir birias sausas trąšas, bet jų efektas lėtesnis.
- Mėšlas rauginamas šiltnamyje. Tuomet ir trąšos susidaro, ir oras prisotinamas anglies dvideginio. 10 l vandens imama 1 l rauginto mėšlo ir 50 g pelenų.
- Tinka karbamidas (50 g/m2), trąšos agurkams ir pomidorams derėjimo metu ir kt. Mineralinių trąšų koncentracija turi būti 0,3–0,4 proc. (azoto ne daugiau kaip 0,2 proc.).
- Dirvožemis pirmiausia palaistomas. Tręšiama ne rečiau kaip kas 10–15 dienų. Geriau dažniau ir naudoti mažesnes normas, kad daugiau trąšų iš karto tektų augalams ir tik nedidelę dalį absorbuotų dirvožemis.
- Mikroelementų koncentracija jauniems augalams – 0,15 proc., derantiems – 0,2–0,3 proc.
