Kaip tinkamai prižiūrėti kambarinius augalus

Daugelis augalų mylėtojų susidomi vienu ar kitu augalu dėl jo gražių žiedų ar formų. Po kurio laiko, nors ir prižiūrimas, augalas sunyksta.

Dažniausia to priežastis – šviesos trūkumas namuose. Iš skirtingų šalių atkeliavusiems augalams kartais nepakanka šaltos lietuviškos saulės, bet kai kurie nėra išrankūs saulės šviesai. Juos nesunku auginti net nepatyrusiems gėlių augintojams.

Sansevjera

Dažnas namuose augina augalą, kurį vadina gyvate ar uošvės liežuviu. Tikrasis augalo vardas – sansevjera, pavadintas vieno italų kunigaikščio, gyvenusio XVIII a. Neapolyje, garbei. Yra žinoma daug sansevjeros rūšių, vienas iš labiausiai paplitusių hibridų – trijuostė sansevjera (lot. Sansevieria trifasciata).

Ši sansevjera – pati ištvermingiausia, gali augti daug metų nepersodinta ir netręšiama tiek, kiek tik leidžia vazonas. Lapai statūs, auga aukštyn, apie 1,5 m ir 2,5–7 cm pločio, su šviesesnėmis ir tamsesnėmis žaliomis skersinėmis juostomis. Senesni augalai kartais pražysta. Augalas nereiklus šviesai, todėl jam galite parinkti ir tamsesnę buto vietą. Atminkite, kad šviesoje augalas auga sparčiau, todėl sodinkite į didesnį vazoną. Būkite atidūs: neperlaistykite šios gėlės, ruoškite dirvožemį naudodami drenažą – žemę papildykite smėliu ar žvyru. Augalas gražiai dera su kitais augalais.

Kuokštinis chlorofitas

Chlorofitas (lot. Chlorophytum) – agavinių šeimos augalų gentis, kuriai priklauso visažaliai augalai, kilę iš Pietų Afrikos. Auga tankiais skrotelių kuokštais, iš kurių išaugina ilgas palaipas. Ant palaipų krauna mažus baltus žiedus ir ataugas, iš jų galima užsiauginti naują augalą. Kambariuose auginamos kelios veislės – žalialapė ir dryžuota.

Žalialapių veislių lapai siauri, linijiški, iki 40 cm ilgio, žali, o plačiau paplitusios dryžuotos veislės ‘Variegatum’ – su plačiomis baltomis juostomis per vidurį, išilgai pagrindinių gyslų. Augalas gana gajus ir nereiklus. Mėgsta saulėtą, šviesią vietą, bet jam tinka ir prieblanda. Augalo negalima perlieti, geriau palikti žemę sausesnę. Tinkamiausias substratas – kompostas, bet gerai auga bet kokioje žemėje.

Vasarą, kai jau nėra šalnų, galima pasodinti lauke – gėlyne arba balkono loveliuose. Dekoratyviausi seni, tankūs augalai, apsupti daugybės nusvirusių žiedynkočių su jaunomis atžalėlėmis.

Dracena

Dracena – lelijinių šeimos augalas. Gentyje yra apie 50 rūšių. Savaime auga Afrikos ir Azijos tropikuose bei subtropikuose. Patalpoms apželdinti rekomenduojamos 2 rūšys: kvapioji dracena ir dryžuotoji dracena. Kvapioji dracena tropinėje Afrikoje užauga iki 6 m aukščio. Lapai tamsiai žali, iki 80 cm ilgio, senų augalų susitelkę tik stiebo viršūnėje.

Dracenos sodinamos į velėninės, mėšlinės ir lapinės žemės bei smėlio mišinius. Jų šaknys paviršinės, todėl persodinant ant vazonėlio dugno įruošiamas geras drenažas. Augalas mėgsta šilumą ir šviesą, bet jam tinka tamsesnės bei kiek vėsesnės patalpos. Gerai auga +18–+20° C temperatūroje.

Vasarą dracenos gausiai laistomos, vandeniu nupurškiami lapai. Žiemą laistomos mažai, nes nuo drėgmės pertekliaus gali pradėti pūti šaknys. Gali būti auginama pavieniui arba su kitais kambariniais augalais.

Maranta

Maranta priklauso marantinių šeimai. Tėvynė – drėgni Brazilijos atogrąžų miškai. Šis daugiametis žolinis augalas paplitęs kaip kambarinis, ypač veislė ‘Fascinator’. Augalas užauga 10–25 cm. Šviesiai žali lapai, abipus centrinės gyslos nusėti daugybe rusvai žalsvų dėmelių, kurias supa rožinės gyslelės.

Dieną lapai nulinkę žemyn, o sutemus užsilenkia viršun į miego padėtį. Augalui reikia nuolatinės šilumos. Geriausiai auga didesnėje nei +15 °C. Mėgsta drėgmę, todėl jei yra sausa, reikėtų nuolat apipurkšti lapus. Laistomas saikingai, žiemą mažai. Augalas nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl gerai auga ir tamsesniuose kambariuose.

Aspidistra

Šie augalai dar vadinami geležiniais dėl jų tvirtų, vertikaliai augančių lapų ir atsparumo aplinkos sąlygoms. Viena iš rūšių – aukštoji aspidistra (lot. Aspidistra elatior). Šios visžalės žolės, natūraliai paplitusios Japonijos miškuose, išaugina tamsiai žalius, odiškus, lancetiškus, kotuotus lapus.

Lapalakščiai siekia iki 50 cm ilgio ir 10 cm pločio. Lapkočiai labai tvirti – jie lapą laiko iškėlę tiesiai į viršų. Augalo žiedai skleidžiasi žemės paviršiuje pasislėpę tarp lapų. Gamtoje peržiemoja prie -17,7 °C šaltuko.

Kambaryje augalas veši net jei apšvietimas mažas, trūksta maisto medžiagų ar vandens substrate. Gali stovėti tamsiose ir pusiau tamsiose vietose. Žiemoja ir šaltose, ir šiltose patalpose (nuo +2 iki +18 °C). Substratui nereiklus – auga ir derlingame, ir skurdžiame. Svarbu neperlaistyti, jis nemėgsta drėgmės. Šviesoje lapai šviesėja, išblykšta. Gerai tveria sausą patalpų orą. Aspidistros nėra išraiškingos, bet tai – vieni iš nereikliausių augalų, tinkamų įvairioms patalpoms dekoruoti. Aukštosios aspidistros gražiai dera kompozicijose vienos arba su kitais augalais.

Skindapas

Skindapas (lot. Epipremnum) – aroninių šeimos augalas, jo tėvynė – Ramiojo vandenyno salos. Šis vijoklinis augalas užaugina iki 10 m ilgio ūglius. Dažniausiai auginama veislė – ‘Aureum’. Jaunų augalų lapai širdiški, gelsvai išmarginti, senesnių – didesni. Gerai auga šviesiose ir tamsesnėse vietose. Jei augalo vieta šviesesnė, jis užaugina didesnius lapus. Mėgsta kambario temperatūrą, ne žemesnę nei +16 °C.

Laistomas reguliariai, ypač jei kambaryje sausa. Pavasarį ir vasarą tręšiamas kas 2 savaites. Senus augalus, jei nuplinka stiebų apačios, reikia atnaujinti. Persodinamas kas 2 metus į negilius vazonus, genimas pagal poreikį. Mėgsta purškimą vandeniu.

Augalą nesunku pasidauginti auginiais. Nupjautą viršūnės ar stiebo dalį su šaknies užuomazga bei 2 lapais reikia įstatyti į stiklinę su vandeniu ir laukti, kol įsišaknys. Įsišaknija po 2 savaičių. Skindapas tinka kompozicijoms su kitais augalais keraminėse ar medinėse vazose daryti, laikomas pavieniui kaip svyrantis. Itin dailiai atrodo pakabinamuose gėliapuodžiuose, gražiai apraizgo sienas ir pertvaras.

Gebenė

Gebenė (lot. Hedera) – aralijinių šeimos sumedėjusių lianų gentis. Auga Pietų, Vakarų, centrinėje Europoje, Šiaurės Afrikoje, centrinėje, pietų, rytų Azijoje. Auga ant uolų, medžių, pasiekia 25–30 m aukštį. Skirtingų veislių augalai gali augti namuose, balkonuose, soduose. Pasaulyje yra apie 15 gebenių rūšių.

Lietuvoje savaime auga tik viena rūšis – gebenė lipikė. Ji – viena nereikliausių kambarinių gėlių. Namuose auginama labai daug gebenių veislių margais, giliai skiautėtais, beveik ovaliais ir kitokių formų lapais. Gebenės ant stiebų gali turėti orinių šaknų arba jų užuomazgų, o pasiekusios drėgną paviršių – įsišaknija. Namuose auginamos gebenės nežydi. Jų lapuose yra nuodingų medžiagų, todėl reikėtų saugoti nuo vaikų.

Gebenė lipikė pakenčia įvairias auginimo sąlygas. Labiausiai jai tinka prietema ir drėgmė. Žemė vazone neturi nei perdžiūti, nei užmirkti. Pavasarį ir vasarą augalą reikia tręšti kas 2 savaitės, tada labiau veši. Persodinama kas 2 metus. Geriausiai žiemoja vėsiose patalpose. Jei kambario oras sausas, augalo lapus reikia purkšti vandeniu. Nesunkiai dauginama auginiais ir atlankomis. Nukirptos šakelės vandenyje arba žemėje greičiau įsišaknija pavasarį, o atlankas prilenkti galima bet kuriuo metų laiku. Gražiai dera prie sienelių ar kompozicijose su kitais augalais.