Jie yra savotiškas autorės parašas, kuriam medžiagų randama netikėčiausiose vietose.
‒ Ar seniai kuriate papuošalus, aksesuarus?
‒ Senokai. Studijavau Dailės akademijoje, besimokydama paskutiniuose kursuose pradėjau kurti aksesuarus iš stiklo – apyrankes ir vėrinius. Studentiškai važinėjau po muges, užsidirbdavau pinigų. Aksesuarus kuriu jau 10 metų.
Laikui bėgant atradau savo braižą. Turiu išsaugojusi pirmuosius savo kurtus papuošalus, jie šiandien atrodo juokingi. Viskam reikia įdirbio, profesionalumas – ilgo darbo rezultatas.
Draugės mane visada palaikė, skatino kurti. Kartais pagalvoju, kad reikėtų veikti ką nors rimtesnio. Užsiimu veikla, susijusia su interjeru, kuriu drabužius, vedu dailės pamokas vaikams darželyje. Daug sričių, bet taip išvengiu rutinos.
Žmonėms, kuriems kuriu interjerus, niekada nesakau, kad esu papuošalų ir aksesuarų kūrėja. Yra žmonių, žvelgiančių į tai neigiamai. Aš į tai žvelgiu normaliai. Lietuvoje aksesuarus ir papuošalus kuria daug žmonių, vadinasi, poreikis yra. Lietuva – maža šalis, netikiu, kad papuošalų kūrėjai viską eksportuoja į užsienį.
‒ Ar pati pagalvojate apie prekybą užsienyje?
‒ Kartais. Sunku atspėti, kas patiks. Bandžiau prekiauti elektroninėje platformoje „Etsy“, bet nesėkmingai. Nesu technologijų žmogus, man labiau patinka tiesiog gaminti papuošalus, palieku teisę klientams jų ieškoti patiems. Žymūs prekių ženklai turi vadybininkus, daiktus pristatančius elektroninėje erdvėje. Manau, kad nesu tam sutverta.
Kartais pasvajoju, kad būtų šaunu, jei mano kūriniais prekiautų kokia nors užsienio galerija. Užsieniečiai domisi mano kūryba, bet, matyt, tebelaukiu ypatingo atsitiktinumo. Dalyvavau „Dizaino savaitės“ festivalyje. Jo darbuotojai sakė, kad užsieniečiai išties domisi. Dirbu viena, nežinau, ar sugebėčiau ir norėčiau užsiimti masine gamyba. Papuošalus gaminu gana lėtai, todėl ir kuičiuosi Lietuvoje (juokiasi).
‒ Kodėl nekuriate pagal individualius užsakymus?
‒ Iš pradžių kūriau, bet dabar tuo nebeužsiimu. Buvau tapusi kitų norų pildytoja. Iš pradžių bijojau, kad pradėjusi kurti pagal save nebeturėsiu darbo. Tai buvo geras sprendimas, dabar pati turiu kūrybinę laisvę. Turiu klienčių, kurias pažįstu ilgai, jos tapo draugėmis, joms kuriu lanksčiau, todėl atsižvelgiu į jų nuomonę. Nesu griežta, bet visada darau, ką noriu, ir esu patenkinta.
‒ Kaip atrandate medžiagas, su kuriomis dirbate?
‒ Įvairiai. Dažnai perku ten, kur jas perka ir visi kiti, ‒ reikmenų parduotuvėse, internete. Mėgstu sendaikčius. Kaune man trūksta sendaikčių mugių ir turgelių. Mėgstu daiktus prikelti naujam gyvenimui, rasti išskirtinių detalių – senų segių, laikrodžių, įvairių pakabukų, žaislų.
‒ Kas jus labiausiai įkvepia?
‒ Konkretaus šaltinio įvardyti negaliu, bet norėčiau, kad mano gyvenime būtų daugiau kelionių. Žmogus privalo ilsėtis, atitrūkti nuo darbų. Mane įkvepia žmonės, geri filmai, perskaitytos knygos. Net geras oras gali tapti įkvėpimo šaltiniu.
‒ Kokį motyvą mėgstate labiausiai? Ką savo kūriniuose paliekate tarsi parašą?
‒ Labai mėgstu rožes. Jas daugelis laiko banalybe, bet rožės man – moteriškumo simbolis.
Kitas mėgstamas motyvas – karūna. Mano vardas Regina – karalienė (juokiasi). Pamačiusi detalę su karūna, karūnėle, niekada neatsispiriu ir jį įsigyju.
‒ Jūsų rankinės dvelkia senovine romantika. Kuo žavi ši stilistika?
‒ Man atrodo, gyvenau praeitame amžiuje (juokiasi). Atsimenu vaikystę – užlipdavau į palėpę, kur yra seni daiktai, ir galėdavau ten praleisti valandų valandas. Viskas, kas sena, man yra labai įdomu. Stilius, kurio laikausi kurdama rankines, yra senovinis, bet labai moteriškas. Dabar pasaulyje vyrauja unisex stilius, nesu prieš jį, bet man norisi išsaugoti praeitį, į senus madų žurnalus ir paveikslus galiu žiūrėti be galo.
Moteriškumas buvo ypač išreikštas tarpukariu. Gal žmonės buvo pavargę nuo karo, jiems norėjosi grožio? Šis laikmetis man niekada nenusibosta. Piešinio paieškos trunka ilgai, nes ieškau ko nors nauja, nesinori kartotis. Paskui auginu rankinę, nupiešus reikia rasti tinkamą audinį, įdėti daug darbo.
‒ Ar daug laiko skiriate rankinei, aksesuarui pagaminti?
‒ Visada stengiuosi, kad aksesuaras būtų kokybiškas. Rankines siuvinėju ne pati, tai aptikiu savo pagalbininke, kuri yra tikra perfekcionistė. Labai vertinu šią savybę. Savo papuošalų negalėčiau pavadinti idealiais. Man svarbu, kad papuošalo kompozicija būtų įdomi, stengiuosi pateikti įdomių spalvinių sprendimų. Precizika nėra mano kūrybos pagrindas.
Dabar kuriu vėrinį. Išbandau naują techniką – metalą apipinti audiniu. Kurdama ilgai negalvoju, niekada nepiešiu eskizų, bandau kurti iškart. Niekada nepalieku nebaigtų darbų, darau viską, kad papuošalas atitiktų mano viziją.
‒ Daug dėmesio skiriate segėms. Ar tai nėra nepelnytai pamirštas aksesuaras?
‒ Segės man – eilinis aksesuaras. Daug jų esu sukūrusi, bet joms neskiriu ypatingo dėmesio. Yra žmonių, mėgstančių tik apyrankes, vėrinius ar auskarus, ir yra segių gerbėjų. Jas renkasi tam tikrų profesijų atstovai, pavyzdžiui, mokytojai, rečiau – gydytojai. Kartais profesijos reikalavimai neleidžia puoštis, kartais neleidžiama mūvėti papuošalų ant rankų.
‒ Kokia, jūsų nuomone, yra aksesuarų vieta stiliuje?
‒ Tai – labai individualu. Ne kiekvienam žmogui tinka mano aksesuarai, o man ne visada tinka kitų kūrėjų aksesuarai. Ta pati suknelė, parinkus kitus papuošalais ar batus, atrodys vis kitaip. Aksesuarai visada džiugina, jie pabrėžia moteriškumą, leidžia moterims pasijusti išskirtinėms.
Iš Rytų atėjo paprotys gausiai apsikarstyti įvairiais papuošalais. Tai saugo nuo blogos akies. Juk sutikus žmogų pirmiausia žvilgsnį kreipiame į ryškų aksesuarą. Jis sugeria žvilgsnius, tik paskui žiūrima į veidą, akis. Dėl šios priežasties noriu, kad mano kūriniai traukų akį.
‒ Kokį patarimą duotumėte moteriai, mėgstančiai aksesuarus?
‒ Galvokite apie savo amžių. Niekada nesakau, kad bet kurio amžiaus moteris ko nors negali. Aksesuarai turi derėti ir prie drabužių, ir prie asmenybės. Atkreipkite dėmesį į save – kuo rengiatės, kokį stilių mėgstate, kokiai progai ruošiatės. Prisiminkite – jūsų stiliuje turi vyrauti visuma. Jei renkatės pastelinių spalvų drabužius, galite eksperimentuoti su ryškiais aksesuarais.
Nors kuriu aksesuarus, juos nešioju retai. Manau, kad tada nelieka paslapties. Papuošalų prisičiupinėju dirbdama, ką nors nešioti jau nebesinori. Jei yra ypatinga proga, noriu pasijusti šventiškai, uždėti vyšnaitę ant torto. Nebijau ryškių, įdomių, netikėtų detalių ir papuošalų.
‒ Ar pastebite Kauno moterų stilių, aksesuarus?
‒ Taip, dėmesį atkreipiu. Daugelis mano, kad kauniečių stilius – fyfiškas. Galiu paprieštarauti šiai nuomonei. Pati turiu įvairaus amžiaus klienčių, išsiskiriančių geru skoniu ir stiliumi. Manau, ko norėsi, tą ir rasi. Kiekviename mieste galima rasti ir gero, ir blogo stiliaus pavyzdžių.
‒ Koks aksesuaras jums yra ypatingas?
‒ Močiutės pirktas žiedas. Močiutė šį papuošalą pirko specialiai man, todėl jam jaučiu labai daug sentimentų. Kitas aksesuaras – sidabrinė masinės gamybos apyrankė su žvėrimis.
Retai prisirišu prie papuošalų, juos dažnai keičiu. Esu žmogus, kuris negalėtų turėti tatuiruotės, nes praėjus metams norėčiau kitokio piešinio. Mėgstu keistis.
