Išpažįstu moterišką draugystę, mano šeimos moterys, draugės, bendradarbės - puikios, protingos, gabios, dailios moterys. Vis dėlto kartais tenka tapti didesnių ar mažesnių konkurencinių karų liudininke. Telieka tik stebėtis!

- Jeigu skambins JI, prašau, pasakykite, kad manęs nėra, - vieną dieną darbe netikėtai pratrūko jauna, gabi ir graži bendradarbė, kurią su pasimėgavimu ėdė vyresnė senmergė be humoro jausmo.

Senmergės pavardės ji nusipelnė su kaupu: viskas, ką jaunoji mergina darydavo, jai neįtikdavo. Šimtąkart reikalaudavo perdaryti užduotis, šaipydavosi iš jos jaunystės, skųsdavo šefei. Jauna specialistė laikėsi iš paskutiniųjų, šefė, atrodo, mėgavosi ant jos užsiundžiusi paslaugų sferos žiežulą. Galiausiai pasigailėjo - su įnirtingąja senmerge pavedė bendrauti jaunam kolegai vyrui. Viskas kaipmat susitvarkė!

Aišku, turiu būti sąžininga ir neslėpti, kad karščiausias konkurencijos žiežirbas darbe skelia ne tik vienatvės kamuojamos, vidutinių gabumų, artėjančios prie vidutinio amžiaus ir vidutiniškai išvaizdžios moterys. Kurį laiką pas mus dirbo dvi neperskiriamos draugės, blondinė ir brunetė, palankumą viena kitai išpažindavusios net „Facebook" sienose. „Aš tau iškepiau keksiukų", „Štai kaip mes siaučiam!", „Podruškės autostradoje", „Pati geriausia kambariokė". Tokius įrašus jos tiesiog svaidė viena kitai. Kartu į darbą, kartu po darbo - tol, kol abiejų šefu tapo jaunas vyras be skrupulų, darbe skatinantis džiunglių įstatymus. Padidėjusio darbo krūvio ir nuolatinio nesaugumo jausmą jos sprendė savaip: viena dirbo dar aršiau, kita uoliai garbino naująjį viršininką ir raportavo jam kolegės ydas. 

Vieną dieną nebeliko ne tik šefą mažiau garbinusios kolegės puodelio ant biuro stalo - galutinai baigėsi ir merginų draugystė. Išlikusioji po konkurencinio mūšio jau turi naują geriausią draugę, jų įrašai apie viena kitą vėl kemša „Facebook" srautą.

Anądien, gerdama kavą su miela pažįstama, pastebėjau, kad jos mielumas sąlyginis: triaukšdama sausainį baisėjosi, kaip pastorėjo bendradarbė X. Stačiai kvaila ir stora! Prisiminiau, kad dar prieš metus, kai jos buvo draugės, ne bendradarbės, toji X kaip tik buvo protinga ir graži.

Teko dirbti firmoje, kurioje dvi kolegės visiems dūsaudavo dėl konkurentės ydų.

- Jos kvepalai per aštrūs. Jokios etikos! - dejuodavo viena.

- Kada ji nustos valgyti tas smirdinčias svogūnais mišraines prie kompo? - kam nors pasiskųsdavo kita.

Žinoma, pietauti abi eidavo kartu, nutaisiusios saldžiausias šypsenas. O po pietų skubėdavo išsivirti kavos ir viena kitą apkalbėti visiems, kurie tik pasipainiodavo po kojomis. 

Atskiro paminėjimo verti moterų konfliktai, kai draugės tampa konkurentėmis į vieną darbo vietą.

„Aš pirmoji pamačiau skelbimą!" 

„Ji gi žino, kad man tos vietos reikia labiau - kodėl nepasitraukia?" 

Klausiau abiejų prašymų paveikti draugę-konkurentę, kad ji pasitrauktų, bandžiau įtikinti, jog jos turėtų likti draugėmis - betgi kur tau! Padėtis pagerėjo tik tada, kai darbo negavo nė viena. Teko suvienyti jėgas piktinantis tokia neteisybe ir draugauti toliau.  

Kartą kitą ir pati atsidūriau panašioje situacijoje, bet rinkausi ne gerklės perkandimą, o bendradarbiavimą bei draugystės išsaugojimą. Pripažinsiu, taip laimėjau daugiau. 

Tiesą sakant, bent jau dirbti su draugėmis gali būti tikras išbandymas. Jos vėluoja į darbą ir prašo pridengti, nusiteikia ilgai plepėti apie asmeninius reikalus, darbinėmis problemomis skambina bet kuriuo paros metu, o jei tampa viršininkėmis - verčia dirbti naktimis. Ir baisiausia, kad darbe susipykus su savo drauge, po darbo vėl tenka su ja kaip niekur nieko bendrauti asmeniniais reikalais. Galima, žinoma, pykti ir toliau ir pačioms draugystei iškasti duobę.

Nuotr. Shutterstock

Štai kodėl daugelis draugių darbinius ir asmeninius reikalus stengiasi atskirti, darbe susipliekusios dėl laiku nepriduotos ataskaitos, savaitgalį lyg niekur nieko gerti kavą viena kitos balkone. 
Bet nuo visko neapsisaugosi!

- Tu tokia suplonėjusi! - su pavydo gaidele giria bendradarbė, komplimentas kartus kaip pipiras.

Ir vis tiek bene bjauriausias moteriškos konkurencijos pavyzdys, kurį girdėjau - vienos firmos vadovaujamą postą užimančios moters visiems padaliniams Lietuvoje išsiuntinėta pavaldinės nuotrauka. Atsitiktinai užklupusi moterį nepasidažiusią, pavargusią, vadovė ją slapčia nufotografavo ir nuotrauką išsiuntė šimtams bendradarbių šaipydamasi iš „netvarkingos išvaizdos". Jeigu tik ta moteris būtų išdrįsusi kreiptis į teismą!

Nieko neišdrįso sakyti ir vieno nedidelio miestelio valstybinės įstaigos darbuotoja, sulaukusi aukštesnio rango pareigūnų „iš didelio miesto" vizito. Vadovė moteris, pamačiusi, kad ką tik iš pavasarinės talkos atskubėjusi darbuotoja mūvi džinsus, nors ir tvarkingus, o ne kostiumėlį ir aukštakulnius, nužvelgė ją iš aukšto:

- Jūsų keistas stilius, - leptelėjo, ir visi įstaigos darbuotojai nuraudo - ką žinai, gal kitąkart per balas ir pelkes šokinėti teks kitai kolegei, pas juos vėl atvažiuos kokia svarbi persona, ir nebus laiko įšokti į kostiumėlį.

Troleibusuose, ligoninėse, parduotuvėse, parkuose, bibliotekose, darbovietėse dažnai būna paprasta susidraugauti su kitomis moterimis. Bet kodėl kartais draugystės pamirštamos ir taip nežmoniškai kimbama viena kitai į gerklę? Kodėl kelis vaikus auginanti motina nesupranta kitos vaikų turinčios bendradarbės? Kodėl pavydima gabumų, išvaizdos, vyrų, kodėl net „iš apačių" skatinama intrigomis paremta konkurencija? Gal taip elgiamasi neišaugus iš paauglystės kompleksų, kai norėdavai būti ir gražiausia, ir geriausia, protingiausia, bet nepavykdavo, nes pasaulyje visada atsiranda gražesnių, geresnių bei protingesnių?