Daugiau informacijos apie konkursą rasite ČIA.
***
Įstojau mokytis, po kelių mėnesių internetu susipažinau su vaikinu iš to miesto. Kadangi neturėjau patirties su vyrais ir nepasitikėjau internetinėmis pažintimis, nesutikau susitikti. Bendrauti buvo be galo įdomu, turėjome daug bendros kalbos ir karštų ginčų. Bet vis laikiausi „draugų stadijos“. Pavasarį susitikome. Buvo šiek tiek nedrąsu, bet labai malonu. Įsimylėjau jį, nors bendravome daug ir kasdien, susitikdavome retai. Kitą rudenį sužinojau, kad jis jau turi merginą, negalėjau pykti atvirai, nes tarp mūsų lyg ir nieko nebuvo, bet buvo sunku nuslėpti. Nutraukiau bendravimą, tiesiog apkaltinusi melu. Po pusmečio jo iniciatyva vėl pradėjome retkarčiais susirašinėti, atrodė, kad jie išsiskyrė, bet daug neklausinėjau ir nebenorėjau juo tikėti, nors mūsų bendravimo buvau be galo išsiilgusi. Atrodo, kiek laiko būtume nebendravę, jis vis tiek mane kiaurai pažįsta ir žino, kaip paguosti, nuraminti, sudominti ir užvaldyti.
Vasarą sužinojau, kad jis taps tėčiu. Vėl buvo skausminga, bet jau ne taip ir ašarų nebe tiek, tik gilus smūgis ir mintys, kad dabar jau niekada nieko nebebus. Bendravimas dar suretėjo. Norėjosi susirasti vaikiną, pamiršti jį ir gyventi normalų gyvenimą, deja nesisekė, nes atrodė, kad niekas nėra TOKS ir su niekuo nėra TAIP.
O jis skųsdavosi gyvenimu su busima žmona, buvo pasikeitęs, liūdnas, nusivylęs. Pasidarė jo gaila, su laiku pradėjo kilti mintys, kad galbūt dar mums lemta būt kartu, aišku šeimos ardyt nesiruošiau ir vyras su vaiku neatrodė pati patraukliausia mintis, bet jis man buvo kaip liga, nuo kuriuos neįmanoma pagyti.
Taip praėjo dar metai. Pasimatydavome tik keliskart metuose ir tik draugiškai pakalbėti, visą laiką nebuvome nė palietę viens kito. Bet abiem to labai norėjosi.
Vasarą jis aplankė mane mano gimtajame mieste ir pirmą kart po 4 metų... pasibučiavome. Tai buvo kažkas pasakiško ir nerealaus, tokia smulkmena, bet taip ilgai laukta ir subrandinta. O jis bučiavosi fantastiškai. Po to susitikimai dažnėjo, bendravimas tapo dar jausmingesnis ir po pusmečio pirmą kartą pasimylėjome. Tai buvo taip pat nenusakomai nuostabus jausmas, būti suspaustai jo glėbyje, girdėti, kaip jis mane myli. Tai tarsi didžiulis oro gurkšnis dūstančiam. Bet... Be abejo jis iki ryto pasilikti negalėjo... Ir tada džiaugsmą sekė savigrauža, kodėl leidžiuosi taip žeminama, jis to nevertas ir t.t. Puikiai supratau, kaip tai atrodo iš šono ir kokia tiesa. Jis gi turi šeimą, moterį, pas kurią grįžta, vaiką, kurį myli, o man jei ir ką jaučia, tai ne tiek, kad galėtų būt mano. Bet su savim buvo be galo sunku kovot, stengdavausi nerodyt nė pusės tų jausmų, kuriuos jaučiau jam ir būt kuo šaltesnė, kankindavausi viduje, nors norėjosi išrėkt, kaip myliu ir noriu būt tik su tavim! Niekad to nepasakiau ir nebepasakysiu. Kaip ir niekad nepriekaištavau ir nereikalavau, jis puikiai mane pažinojo, kad suprastų, kaip turėtų pasielgt, bet tiesiog to nenorėjo ar negalėjo padaryt.
Sekė dar kelios naktys, bet mano priekaištai sau tik didėjo, o susitikimai nebeteikė džiaugsmo. Pabaigiau juos, vėl nutraukiau bendravimą ir išvažiavau į užsienį praktikai. Pavyko tikrai puikiai atvėsinti jausmus, įjungti protą. Grįžusi nebesusitikau. Išvykau dirbt į kitą miestą. Gal tik keliskart metuose apsikeitėme keliomis žinutėmis. Atrodė pamiršau jį ir ta meilė buvo labiau skausminga žaizda, po truputį gyjanti.
Praėjo daugiau nei metai ir netyčia pamačiau jo draugės mergvakario nuotraukas, pasidarė įdomu. Žinojau, kad seniai jis spaudžiamas vestuvėms, bet buvo griežtai nusistatęs prieš. Parašiau keletą dienų prieš vestuves, buvo įdomu, ar turės drąsos pasakyti. Neatrašė. Parašė tik po vestuvių, pasiteisino, bijojęs persigalvoti. Kažkaip pasidarė tik juokinga. Ši žinia man, be abejo, nebuvo maloni, bet net nebežinau, ar nors kiek skausminga, toks jausmas, kad toje vietoje, kur turėtų skaudėt, buvo nebejautru, buvo viskas išdeginta.
Po kiek laiko atsirado mano gyvenime kitas žmogus, atrodytų viskas lyg ir neblogai, bet nėra tų jausmų, to jaudulio, drugelių, didžiulės aistros. Nusprendžiau, kad tokia gali būt tik pirma meilė arba aš tiesiog nebegaliu taip jaustis, esu pasikeitusi visam laikui, šalta ir nejautri. Bet džiaugiausi, kad pagaliau įsileidžiu kitą žmogų į gyvenimą. Tai buvo dar šviežia. Ir tada paskambina jis. Jis šitam mieste ir labai nori susitikt, atsisakiau, važiuoju į gimtąjį miestą, pas laukiantį draugą. Jis nepasidavė, prašė leist nuvežt iki kito miesto ir iš ten galėsiu tęst kelionę. Sutikau, bet labai bijojau. Du metus buvau jo nemačius. Jis vedęs.
Įlipau į mašiną, jis šypsojosi, džiaugėsi susitikęs, o aš net nežinojau, ką jam pasakyt, negalėjau nuleist akių nuo jo vestuvinio žiedo. Buvo pasikeitęs, šiek tiek atgavęs gyvenimo stimulą, atrodė laimingesnis, nuoširdžiai džiaugiausi dėl to. Išsiskiriant stipriai apkabino. Įsėdusi į traukinį negalėjau sustabdyti ašarų, pasirodo jų vis dėl to buvo likę. Grįžo visi jausmai, supratau, kaip jo pasiilgau ir kad vis dėlto tik jis tas vienintelis, tuo pačiu metu vadinau save kvaile, bet važiuoti niekur nebesinorėjo.
Vėl prasidėjo bendravimas, nors ir stengiausi, kad jis būtų kuo retesnis ir šaltesnis.
Su draugu sekėsi sunkiai, kad ir kaip stengiausi to nedaryti, pastoviai juos lygindavau, jis nė nebandė manęs taip pažinti, kad žinotų, kaip su manim elgtis, kaip valdyti, nesugebėjo būti tuo stipriu vyru, nuo visko apsaugančiu, net bučiuotis nemokėjo taip fantastiškai. O tų bučinių aš negalėjau pamiršt, net sapnuodavau juos. Visą draugystės laiką sapnuodavau kaip išduodu esamą draugą su JUO.
Netrukusi nė dviejų metų, draugystė baigėsi. O su JUO vėl bendraujame, vėl dažniau, tik kaip draugai, bet daugiau nė nesinori, nes pasąmonė jau žino, kad po to labai skaudės. Išsivystė savisaugos instinktai. Bet tas nuostabus jausmas, kai iš niekuo neišsiskiriančio sakinio, nematydamas tavęs, žmogus supranta kaip tu jautiesi, kas tau blogai ir žino, ką padaryt, kad pasijaustum geriau, niekur nedingo. To taip norisi, kad suprastų iš pusės žodžio, o daugiau niekas to nesugeba. Ir abejoju, ar kas kažkada sugebės...
Tai trunka jau aštuonis metus, neįsivaizduoju, kiek dar gali tęstis, tai jau netaps laimingos meilės istorija, bet tikrai žinau, kad tai vyras, kurio niekada nepamiršiu. Tai žmogus, kuris daug ko mane išmokė ir padarė įtaką tam, kuo aš esu dabar.