Štai paties dizainerio komentaras jo FB profilyje apie paskleistą žinią (kalba netaisyta):
„Reikia pripažinti gerą šaršalą sukėliau savo kukliais eskizais, tai šokas jums kaip auksinis žaibas ...pilkame Lt aprangų pasaulyje ...manau tai nepamaišys, pats žinau kad ramiau ir kaip viska reikia daryti , tiesiog labai jau nusibodo beveidės didžiųjų gamintojų kompanijų aprangos...atsibuskit....ar norit kad visi vienodai atrodytu... pas juos (Nike ar Adidas visokius) tik komandų pavadinimai skiriasi.......ir štampuoja jie visiems vienodai....ir tikrai šiame globalizacijos suktuke niekada neatsižvelgs į mažos šalies poreikius ir norus....patys turim viską daryti, kartais pasitelkiant drastiškas išraiškas....mes gi visi gerai žinom kad labai labai ypatingoje šalyje gyvenam...ir tai turi būti matoma iš tolo...net gal iš Kosmoso“
Sportinių aprangų eskizai.
Pakalbinome apie eskizus ir jų autorių dizainerį Aleksandrą Pogrebnojų, ir sportines aprangas kuriančios kompanijos „Tūta“ direktorių Valentiną Navikauską:
- Aleksandrai, esate raštingas, talentingas, nebijote provokuoti ir pašiepti eilėmis ne tik elito vakarėlių damučių tuštybę. Dabar nusitaikėte į elitinį lietuvių sportą – krepšinį. Čia rimtai siūlote tokią aprangą? Ar tai vėl provokacija? Ar kurdamas eskizus, leidote skleistis tik savo vaizduotei?
- Visų pirma, jokiu būdu nesiulau šios aprangos krepšiniui ar kitai konkrečiai sporto šakai (gal regbiui nebent). Visoms sporto šakoms reikia kurti atskirai ir atsižvelgiant į tradicijas bei išlaikant jų tęstinumą Čia tik eskizas, masalas diskusijai sukelti, nes visuotinis aprangų suvienodėjimas gali sukelti depresiją.
- Kiek laiko studijavote sportines aprangas?
- Jas studijuoju nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau žiūrėti varžybas - maždaug nuo 1980 metų.
- Rašote, kad „jie (didieji prekės ženklai) štampuoja vienodai, skiriasi tik komandų pavadinimai, aprangos beveidės“... Tačiau yra tam tikri standartai, kurioje pusėje turi būti firmos gamintojos bei komandos logotipai, koks galimas numerių dydis ir pan. Galima prikurti gausybę variantų, tačiau paskui uždedamos reikalavimų lubos. Kaip manote, kas atsitiktų su jūsų sukurtomis aprangomis, jei jos pereitų standartinimo mėsmalę?
- Darant pagal reikalavimus ir taisykles, reikia atsižvelgti į pageidavimus, bet, lanksčiau laviruojant, manau, tikrai galima pasiekti įdomų ir gerą rezultatą.
- Ką siūlytumėte nacionalinei rinktinei (bet kokios sporto šakos) – kad juos aprengtų Lietuvos sportinių aprangų kūrėjai? Pavieniai dizaineriai? Juk ir neseniai pasibaigusiame Europos krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė žaidė, vilkėdama ne lietuvių sukurtą aprangą.
- Galima savo dizainą pasiūlyti bet kokiam gamintojui. Reikia tik noro ir abipusio supratimo.
Manau, reikėtų labai gerai pagalvoti apie nauja olimpiečių aprangą. Bus Brazilijoj juk olimpiada, tam tikrai turiu šviežių ir drąsių idėjų, o šito labai reikia, kad į mažą šalį visi iš karto atkreiptų dėmesį.
- Koks tolimesnis eskizų likimas? Ar teiksite, pavyzdžiui, krepšinio federacijai? O gal – į stalčių iki geresnių laikų?
- Tai neskirta konkrečiai sporto šakai. Bus dar daugiau naujienų. Greitai ir labai įdomių.
- Kai idėjas platinate FB, nebijote, jog kažkas ims ir pasinaudos? Ąžuolių juostos ir auksiniai antpečiai – patentuoti?
- Nebijau, nes galiu jau rytoj sugalvoti dar 10 naujų idėjų. Nebūtinai su auksu ir ąžuolo lapais.
Paprašėme aprangų specifiką bei keliamus reikalavimus pakomentuoti sportines aprangas kuriančios kompanijos „Tūta“, sukūrusios pirmąsias pasaulyje krepšinio aprangas-sukneles, direktoriaus Valentino Navikausko.
- Sportininkų apranga turi tam tikrus reikalavimus. Kokie jie?
- Reikalavimus turi kiekviena rimtesnė lyga (Eurolyga, Čempionų lyga, VTB lyga, pasaulio, Europos čempionatai, Olimpiada ir t.t.), todėl bet ką ir bet kur marginti negali. Gali taip atsitikti, kad dedamos reklamos, pavardės, numeriai ir kiti logotipai gali taip iškreipti dizainerio sukurtą aprangą, kad to dizaino neliks nei kvapo, arba jis gali atrodyti kaip velykinis margutis.
Todėl neveltui didieji brendai (prekės ženklai – Red.) apsiriboja minimalistiniu dizainu, beje, kuris yra beveik vienodas daugumai komandų - taip paprasčiau ir pigiau kainuoja. Juk daugelį komandų didieji remia, o kam remti brangiai?
Be to, logotipus ir užrašus dažniausiai užsideda patys vartotojai, todėl, net labai stengdamasis dizaineriuoti, negali žinoti, kokį galutinį rezultatą gali pamatyti aikštelėje.
Remiamos komandos visus užrašus ir lipdukus užsideda savo nuožiūra - remiama yra tik „nuoga“ apranga.
- Dizaineris A. Pogrebnojus siūlo polo stiliaus marškinėlius su sagutėmis. Kodėl to nematome, tarkim, krepšinyje?
- Kiekviena sporto šaka turi savo specifiką: klasikiniai polo marškinukai turi sagutes, kurios, pavyzdžiui, futbole gali sukelti skausmą, pataikius kamuoliui į tą vietą. Krepšinyje sportininkas į aikštelę keitimo metu turi išbėgti greitai, todėl, kad negaištum laiko sagučių atsegiojimui, marškinėliai turi būti patogūs greitam nusimovimui. Net į krepšininkų apšilimo kostiumus dedamos spaudės (ne užtrauktukai ar sagos), kad žaidėjas galėtų tiesiog greitai nusiplėšti kelnes ir palaidinę.
- Ar lygis, kai nacionalinė rinktinė žaidžia ne su Lietuvos sportinių aprangų kūrėjų apranga (nors tokių kompanijų turime), o su užsienio?
- Kažkada nacionalinė futbolo rinktinė ir moterų krepšinio rinktinė (nekalbu apie jaunimo rinktines) yra žaidusi su „Tūta“ aprangomis. Tačiau, kuo aukštesni rinktinių pasiekimai ir kuo didesni pinigai „vaikšto“ toje sporto šakoje, tuo daugiau prašoma rėmimo.
Pavyzdžiui, „Nike“ kompanija Pancūzijos krepšinio federaciją, be aprangų, paremia dar kokiu 1 mln. eurų, o štai Lietuvos - kelis kartus mažiau (čia taip buvo dar anksčiau, kai Prancūzija nebuvo Europos čempionė), nes rinka ten keliasdešimt kartų didesnė nei Lietuvos. Tačiau tas „kelis kartus mažiau“ yra pakankamai didelė pinigų suma, kuri „atpurto“ Lietuvos gamintojus; paprasčiausiai tokios investicijos neapsimoka.
Apsimoka remti tada, kuomet yra didelė rinka. Vien iš fanų marškinėlių pardavimo gana greitai galima atsiimti dalį investicijų. Pavyzdžiui, kai 2003 metais Lietuva laimėjo Europos krepšinio čempionatą, „Tūta“ buvo įsigijusi licenciją fanų marškinėliams gaminti ir pardavinėti, tai jų pardavėme tik apie kokius 3000 vnt. „Nike“ remia Lietuvos krepšinio rinktinę ne dėl savo pardavimų Lietuvoje, o dėl įvaizdžio, nes Lietuvos rinktinė - stipri komanda.