Galiu pasakyti, jog kai esame kokiam nors reiškinyje, labai sunku jį vertinti. Turinys ir formos išryškėja, kai šiek tiek atsitrauki, kai emocijos nurimsta ir gali šiek tiek kitaip pažvelgti į savo gyvenimą – jau iš laiko perspektyvos.
Kokiu savo gyvenimo epizodu noriu pasidalinti? Vienos kvaišos jausmų drožimo istorija. Kvaiša – tai aš, istorija – mano, kuri įklampino taip, kad sukau ją kaip sugedusią plokštelę, nekeičiau savo elgesio ir vos savęs nesunaikinau.
***
Viskas labai banalu – aš, jis ir ji. Ji – tai meilužė.
Kad ta meilužė yra, pasisakė pats vyras. Nežinau, ar laikyti tai absoliučiu bukumu, ar dorybe, tačiau buvome pasižadėję nuoširdžiai ir atvirai bendrauti, neslėpti, kas vyksta vienas kito gyvenime.
Po kelerių metų draugystės (Mantas taip ir netapo mano vyru, garbė Viešpačiui ir aplinkybėms) jis pasakė, kad viena moteris jam rodo prielankumą, juo gėrisi, žavisi, žarsto komplimentus, kviečia kavos.
Niekas negalėtų sumodeliuoti, kaip vienu ar kitu atveju elgtis, tačiau mano pagrindinė klaida elgesyje su vyrais būdavo ta, jog labai norėjau jiems įtikti. Būti tobula: išklausanti, suprantanti, palaikanti, kantriai laukianti ir atleidžianti. Žodžiu, gailestingosios Motinos Teresės atitikmuo Žemėje. Maniau, kad tokiai šventenybei pridirbti į dūšią beveik nėra šansų ir net negali vyrui kilti tokių minčių, juk aš – tokia tobula!
Tokia buvau ir draugaudama su Mantu. Gera, paslaugi, kai šis net klausdavo, ar aš išvis gyvenime moku pykti. Tvirtinau, kad moku ir netgi labai, tačiau buvau įtikėjusi, jog pyktis ėda pačią asmenybę ir nieko gero jos tobulėjimui bei karmai neduoda. Todėl mokiausi ne pykti, o tas neigiamas emocijas suvaldyti. Įkvėpti, suskaičiuoti iki 10-ties ir dar kartą savęs paklausti, ar noriu visą tą mėšlą išpilti žmogui ant galvos. Nugalėdavo auklėjimas, nenoras įžeisti ir įskaudinti kitą žmogų. Taigi tas neigiamas emocijas, jeigu jos ir kildavo, tiesiog prarydavau. Mitau absoliučiu mėšlu kaip kokia neoninė šūdinė musė.
O tokių nepasitenkinimo akimirkų būdavo: jis neatsakingai elgėsi su savo vaikais, dažnai laužydavo pažadus, išgėręs pūsdavosi, koks yra tobulas, išsilavinęs ir kaip visas pasaulis jo tokio, gilaus ir dvasingo, nesupranta.
Nors mačiau tas blogybes, nieko nesakydavau – gi čia jo gyvenimas, jo asmenybė; kokią teisę turiu į jį kištis? Juk aš tolerantiška, leidžianti kitai asmenybei augti bei tobulėti, palaikanti artimą savo savo supratingumu bei išmintimi.
Galiu pasakyti – teigdama, kad mylėjau jį, labiausiai nemylėjau savęs. Pamyniau savo tapatybę, asmenybės šerdį, nes vis taikiausi būti kažkuo, tik ne savimi. Atrodyti tokia, kad nusipelnyčiau galvos paglostymo ar pagyrimo. Jo meilė man buvo svarbesnė už mano pačios meilę sau.
Tas savo karmos tobulinimas, žinokite, davė rezultatą. Tos neigiamos emocijos (nežinojau, kad jos niekur nedingsta) augo manyje kaip koks kaspinuotis. Net neįtariau apie tą išpampusį negatyvo kirminą, kol užtemo tas vakaras, kai Mantas pasakė apie atsiradusią kitą moterį. Būtent – buvo tamsus žiemos vakaras, sėdėjome jo namuose, atvirai kalbėjomės, o jis ir pasakė, kad šiuo metu yra sutrikęs, nes yra viena moteris, kuri jam neduoda ramybės.
Tą akimirką suvokiau, kad labai noriu pykti. Ne ant jos, o ant jo, jog nesugeba atsispirti moteriai, pasakyti, jog turi kitą – gražią, supratingą ir mylinčią ir kad ją myli taip pat. Jis, mano nuostabai, pasakė, kad anoji tai žino, jis pasakęs, tačiau vis tiek neatstoja – kviečia kavos, suokia apie galimai tobulą judviejų suderinamumą. Pasidomėjau, ar buvo nuėję iki lovos, sako ne. Patikėjau (juk sakiau – kvaišos čia istorija).
Tačiau nepasitikėjimo sėkla jau buvo įmesta man į galvą. Tačiau nukeliavo kitais kanalais link to negatyvu mitusio kaspinuočio ir ėmė mano tobulai sureguliuotą (taip aš maniau) organizmą nuodyti. Kilo mintis ieškoti įrodymų, kad mano vyras (na, gerai, mylimasis) uoliai puoselėja romaną ir man pateikia iškreiptą tiesą. Juk pykti ant Manto neturėjau teisės. Jis gi atviras, sąžiningas, pasipasakojo netgi su ašaromis akyse, kaip jam dabar sunku ir kokių jausmų yra tampomas.
Jei aš tobula, tai neturėjo kilti ir įtarinėjimų. Tačiau jie sunkėsi kaip kokių bulvių tarkių sultys per marlę. Tai niekaip nesiderino su mano, supratingosios ir išmintingosios, vaidmeniu. Mantas netgi manipuliavo tuo, vis sakė, kad negi geriau būtų, jei man meluotų ir žaistų už akių. Jis neva mane ir mūsų santykius taip gerbiantis, jog negali meluoti - viską kaip kunigui turi pasisakyti.
Tokius santykius užauginome, su tokiais reikia kažkaip išgyventi. Bet kaip? Aš net nežinojau, ar galiu būti supratinga ir naktis leisti su juo, kai jis net nežino, kuri moteris jam mielesnė. Taip po vieno savaitgalio pas Mantą, klodama lovą, radau auskarą - mažutį, su akute. Pirmoji mintis buvo: štai įrodymas, štai neištikimybės faktas! Pamažu įsidrąsinau ir jau nebebijojau nepagrįstai apkaltinti ar įžeisti. Padėjau auskarą ant stalo ir paprašiau pasiaiškinti. Pasakė, jog tai greičiausiai buvusios žmonos auskaras, nuo caro maro laikų vartęsis lovoje.
Moterys turi intuiciją, tačiau kartais tiki tuo, kuo nori tikėti. Cha cha, jokios meilužės nėra! Tačiau tuo auskaru jau mito mano kaspinuotis ir mano mintys. Negalėjau liautis galvojusi, kokia kiaura kvailė esu, kad nemoku surikiuoti santykių. Beveik kiekvieną mūsų susitikimą temdė mintis, kad jis susitikinėja ir su kita. Nemokėjau prisiimti atsakomybės už save ir už tai, kas vyksta su manimi ir mano gyvenimu. Ieškojau ženklų ir aplinkybių, kurios sudėliotų viską į vietas. Norėjau kažko, kas mano gyvenimą sutvarkytų be manęs. Buvau absoliuti bailė, neryžtinga ir nepasitikinti savimi moteris. Nors jau tada žinojau, kai nei Mantas auksinis, nei jo galas (štai, dabar moku būti labai kandi).
Artėjo Valentino diena, taigi, kaip grynaveislė romantikė tikėjau – pasėdėsime, vakaras viską nubrauks. Tikėjau tos dienos magija. Pasakiau, kad noriu pasėdėti Senamiesčio kavinėje. Sutartu laiku neatėjo. Nebuvo ir po valandos. Už lango siautėjo pūga, viena valgiau obuolių pyragą, gėriau žaliąją arbatą ir labai savęs gailėjausi. Neskambinau jam, nes norėjau, jog prisimintų. Ir galvojau: jei esu jam svarbi, pats paskambins. Kodėl turiu jį kontroliuoti ir žemintis jam skambinėdama?
Skambučio iš jo sulaukiau, kai lėtai jau pėdinau namo, leisdama snaigėms tirpti ant mano sūraus nuo ašarų veido. Paskambino po trijų valandų, paklausė, kur esu. Pasakiau, kad einu namo – nenoriu misti įsimylėjusių porelių vaizdais. Pasidomėjau, kodėl neatėjo. Jis ir vėl apstulbino atvirumu: buvo su ja, nes ji (įsiklausykite!) pirmesnė, dar anksčiau negu aš, paskyrė pasimatymą! Pasirodo, aš buvau antroji. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Valentinas vienas, dublis – Valentinas du, trys...
Išmušė ultimatumo valanda. Pasakiau, kad viskas aišku, jis padarė pasirinkimą, santykiai baigti. Mantas tvirtino, kad ta vakarienė kaip tik ir buvo išsiskyrimo, jis norėjo gražiai atsisveikinti su moterimi, kuri jam nieko blogo nepadarė – tik yra klaikiai jį įsimylėjusi... Vėl patikėjau. Manimi buvo lengva manipuliuoti, nes neturėjau jokio stuburo. Baiminausi, kad nemoku puoselėti santykių, vis ieškau priekabių. Bet čia buvo rimta priekaba – moteris, tikėtina, su stuburu ir ne tokia neryžtinga, kaip aš, o atkakliai siekianti savo tikslo – Manto.
Tačiau aš, bestuburė kvaiša, pamyniau šioje istorijoje save: kaip ta Jūratė, dėl galimybės būti su Kastyčiu atidavusi balsą, uoliai tikėjau, kad vyras gi nekaltas, jei kažkokia moteris jam puoselėja šiltus jausmus. Jis gal netgi jai padeda, palaiko, kad nenusižudytų. Mano kaspinuotis jaukiai gulėjo – nebylus ir be jokių ambicijų.
Atsigavusi ir patikėjusi, leidau vėl skleistis jausmams, mūsų meilei. Tačiau po vieno savaitgalio Manto namuose maudydamasi pastebėjau besikemšančią kanalizaciją. Ėmiau valyti skylę ir traukti ilgus rudus plaukus. Aš šviesiaplaukė, plaukai trumpi. Jo pasakymai, kad čia gal nuo šuns, kuris buvo toks pat blondinas, kaip ir aš, neįtikino. Plaukai buvo per visą mano rankos ilgį! Mantas, ko anksčiau nepastebėjau, greičiausiai buvo labai taupus – meilužę vonioje skalbdavo drauge su šunimi (arba šunį su meiluže; yra skirtumas, kai pagalvoji).
Maniau, kad tais plaukais reikėtų pasmaugti Mantą. Pasiėmiau dantų šepetėlį iš jo namų ir suradusi kvailą pasiteisinimą, kad atsirado darbų, išvažiavau namo.
Vėl jaukiai tylėjau – nei kaltinau Manto, nei jo ko nors klausinėjau. Nepykau, nedaužiau lėkščių. Nerėkavau. Tyli grėsminga revoliucija grįžo su manimi ir ėdė mane. Kai jis išvažiavo atostogų į šiltus kraštus, nes „nėra viskas taip paprasta, nes aš vis darai spaudimą, keli sąlygas, įtarinėji, tampi paranojike“, vėl buvau supratingoji seselė. Išlydėjau. Tebūnie – tolumoje viskas kitaip pasimato, kitaip daiktai, reiškiniai išryškėja. Pamatys per porą savaičių, kaip manęs trūksta jo gyvenime, susivoks, kokia esu neprilygstama moteris, kuriai grįžus reikia pulti į kojas, maldauti atleidimo už savo paklydimus ir prisiekti amžiną meilę bei ištikimybę.
Taip mane tobulino ir link pražūties vedė šūdinas mano naivumas.
Tačiau tas išvykimas nedavė ramybės. Vis atsimindavau tą dieną, kai jis turėjo važiuoti į oro uostą, kaip prašė manęs jo nelydėti, nes nepatinka palikti, kaip įdaviau jam „tvirtybės amuletą teisingai nuspręsti“. Tačiau kelias dienas mane persekiojo Manto akys – kaip jo šuns: kad apgraužė batus, tačiau nori, jog šeimininkas suprastų ir atleistų. Tas Manto akių vaizdas badė mano kaspinuotį, kol šovė išganinga mintis: ogi imsiu ir paskambinsiu į tos moters darbovietę ir pasidomėsiu, ar ji yra!
Kadangi Mantas buvo atviras, tai buvo prasitaręs, kur ji dirba ir kuo vardu. Pagavo azartas, pavydas, medžiotojos instinktas – viską išsiaiškinti. Nes visą tą laiką slėgė nuojauta, jog gyvenu ne taip, kaip noriu, gyvenu kreivų veidrodžių karalystėje, iš kurios nesugebu išeiti, tiksliau – netgi neieškau išėjimo. Kitų žmonių jausmai, jų gerovė man rūpėjo labiau nei mano, nors jaučiausi labai sumautai ir netvirtai.
Vis labiau nedavė ramybės mintis, kad atostogauja Mantas ne vienas. Taigi kaupiausi porą dienų, spurdėjo širdis, o dar labiau tvinksėjo smilkiniai, kai susukau bendrąjį jos darbovietės numerį ir paprašiau pakviesti Redą... O administratorė pasakė: „Jos šiuo metu nėra, ji atostogauja, grįš...“.
Jos grįžimo į darbą data stebėtinai sutapo su Manto pasakytais skaičiais. Nors jau žinojau visus atsakymus ir kaip esu dvigubo jo gyvenimo viena iš palydovių, vis tiek neleido vidinis išsiauklėjimo barometras nutraukti santykių per atstumą, telefono žinute ar viską paskambinus išrėkti.
Nenorėjau važiuoti ir į oro uostą. Parskridęs pats užvažiavo. Iš akių mačiau, jog išties pasiilgęs, įdegęs, su lauktuvėmis – parvežė suvenyrinį magnetą ant šaldytuvo.
Ir vis tiek tylėjau. Norėjau dramos, kulminacijos, norėjau prisipažinimo, norėjau tiesos iš jo lūpų. Ir tik tada, kai ėmė telefone rodyti nuotraukas, pamačiau grupėje vieną moterį ilgais rudais plaukais. Paklausiau, kas ji. Sako: „Ai, iš lietuvių grupės“. Paskui telefone ėjo dar kelios nuotraukos ir viena, kuri susprogdino mano kaspinuotį, – Mantas stovėjo paplūdimyje su glaudėmis ir žvelgė į tolį.
Štai toji akimirka, kad suvoki, jog tavo vyrą dievina ir myli kita moteris. Tuoj susidėjo mozaika iš auskaro lovoje, vonioje rastų ilgų plaukų, tos moters nuotraukoje ir jos atostogų. Pašokau ir teištariau: „Tu buvai ne vienas, o su ja!“.
Iš pradžių gynėsi, bet kai ėmiau rėkti ir jį purtyti, suėmusi už atlapų, jis mane, tokią įtūžusią, pamatė pirmą kartą. Sakė, kad man protas pasimaišė, kad isterikuoju, kad prisigalvoju nesąmonių iš pavydo ir nepasitikėjimo savimi, kad jį žeminu nepagrįstais įtarinėjimais. Ir tik tada, kai pasakiau, kad galime pas ją rytoj nueiti į darbą ir drauge paklausti, kaip ji praleido atostogas, Mantas išrėkė: „Gerai, gerai, su ja buvau. Bet tai dar nieko nereiškia. Mes važiavome aiškintis santykių...“.
Patikėkite, aš leidau kaspinuočiui suvalgyti viską. Rėžiau, kaip jis mane žemino, kai žeminau save aš, kokiame mėšle mes atsidūrėme ir kaip nualinome santykius, kurie galėjo būti geri... Veržėsi ir tėškėsi ant kambario sienų tokie žodžiai, kaip „šiknius“, „kuilys“, „melagis“, „nekenčiu“, „tu man šlykštus“ ir panašiai. Čia tik švelnioji versija.
Naktis praėjo atvertomis akimis ir su visiška tuštuma pilve. Ėjau į darbą lyg išdeginta žemė. Jausmų neliko, jaučiausi kaip Kariotiškių sąvartynas, kurį sulygino buldozeriai. Vaikščiojau apdujusi kaip Manto šuo, bet jaučiau keistą palengvėjimą. Buvo gaila nutrūkusio ryšio, tačiau negaila pamokų.
Jų prasmė ir poveikis atėjo ne per tą vienintelę naktį, o per kelerius metus. Ilgas buvo sveikimo ir suvokimo kelias. Ne Mantas buvo ligonis – ligonė buvau aš.
Nemokėjau mylėti savęs, kreivai suvokiau meilę, norėjau tik imti, bet nemokėjau duoti. Buvau išpuikusi ir egoistė. Turėjau lūkesčių – meilę kaip atlygį už savo apsimestinį gerumą. Santykyje prisiimdavau aukos vaidmenį, įsivaizduojamos Pelenės, kai kažkas ir pelenuose pamato vertę – mane. Buvau ne Pelenė – buvau visiška kvaiša, nesubrendėlė romantikė, nemokanti ir nežinanti, kaip elgtis su žmogumi, su situacijomis, su jausmais. Buvau visiška jausmų analfabetė.
Pelenus nusipurčiau. Suvokti savo klaidas nelengva – išverkta daug ašarų. Pažvelgti į savo vidų visuomet nedrąsu – ten knibžda neįtikėtinų dalykų. Baisu pripažinti, kiek iš vaikystės atsinešame klaidingų programų, kaip jas aplinka palaiko ir skatina, kaip skatiname mes patys, persunkti lūkesčių, romantiškų įsivaizdavimų.
Po dvejų metų paskambinau Mantui ir pasakiau, kad atleidau. Atėjo palengvėjimas. Kodėl? Nes pirmiausia atleidau sau – už tai, į kokią bedugnę buvau nustūmusi savo asmenybę, kaip ją laužiau ir bandžiau negerbdama ir nepuoselėdama kaip brangenybės. Žinau, kad nuvarėme savo santykius kaip arklius, kuriuos paskui jau liko tik nušauti. Nieko nesigailime, nes jie ir buvo pasmerkti žlugti. Su tokiomis nuostatomis, kokias tuo metu turėjome, viskas turėjo taip baigtis.
Ir turėčiau tai situacijai būti dėkinga. Per ją ir joje užaugau, suvokiau ribas, suvokiau save – kitokią, tikresnę ir gyvesnę.
Kokia pamoka? Kadangi nemokėjau mylėti, negeriau savęs ir buvau žemos savivertės, gavau iš likimo tokią situaciją – kad išmokčiau. Todėl esu dėkinga ir Mantui, ir jo meilužei, kad laiku sustojau. Pavydas ir nepasitikėjimas privalo turėti ribas. Jei nepasitiki, sunku užauginti santykius iš naujo, pabyra jie kaip degtukai iš dėžutės. O sudėti juos atgal – tai procesas, lyg su bokso pirštinėmis imtum ir dėtum po vieną atgal į dėžutę.
Dabar žinau, kad atvirumas gali rėžti kaip skutimosi peiliukas. Žinau, kad jausmus – savo ir kito – reikia branginti. Gyvenimas per trumpas būti tuo, kuo nesi. Dabar jau moku pykti, akimis svaidyti žaibus, kriokti ir netgi išeiti. Trumpam :) Aš nebijau prarasti santykių, nebijau prarasti žmogaus ir meilės man reikia ne dėl to, kad jausčiausi mylima ir dievinama. Meilė yra tai, kur aš augu ir vis dar mokausi... Ir kur leidžiu būti tam, kuris irgi nori mylėti, augti ir mokytis drauge su manimi. Gyvenu be praeities vaiduoklių, o su drąsiu pripažinimu – kad kiekvienas iš mūsų esame tobulas savo netobulumu.
Dabar myliu save labiau tokią – šiek tiek su spygliais, kategorišką, reiklią, nei tą, kuri dėjosi sugerianti viso pasaulio neteisybę ir norinti ligonius išgydyti. Gydyti kitus galima, kai esi pati pasveikusi. Manyje meilės daugiau nei tada, kai maniau, jog geresnės už mane vyras negali tikėtis, esu svajonių moteris. Kokia tuštybė ir puikybė!
Meilės daugiau, nes pažinau savo gylį, savo tamsiąją pusę. Tai tas pats, kas užmigti kambaryje, užgesinus šviesą: daiktai juk lieka savo vietose, pakinta tik šešėlių ir šviesos žaismas, o erdvės nesumažėja. Esu ta pati moteris, kuri vienodai myli save tiek dienos šviesoje, tiek tamsoje. Tai iš tiesų pripildo gero jausmo: atrasti save, nepabūgti, priimti, susitaikyti ir keisti save bei skleisti vis daugiau meilės, nes ji glūdi visur – net ir pačiuose tamsiausiuose mūsų užkaboriuose, į kuriuos taip baugu būna pažvelgti.